Ar iš tikrųjų Lietuvoje “nėra vyrų”?

nera vyru

2021 vasaris/ kalbino Virginija Barštytė

Ar iš tikrųjų Lietuvoje “nėra vyrų”? 

Žiupsnelis statistikos

2019 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 1,5 mln. moterų. Jos sudarė 54 proc. visų gyventojų. 2019 m. pradžioje „moteriškiausia“ buvo Panevėžio miesto savivaldybė, kurioje 1 000 vyrų teko 1 281 moteris. Druskininkų savivaldybėje 1 000 vyrų teko 1 278, o Kauno miesto savivaldybėje – 1 276 moterys. Išsiskiria Kaišiadorių rajono, Neringos ir Klaipėdos rajono savivaldybės, kuriose vyrų daugiau nei moterų – 1 000 vyrų atitinkamai teko 944, 952 ir 979 moterys.

Nors berniukų gimsta daugiau, bėgant metams vyrų dalis mažėja

75 metų ir vyresnių gyventojų amžiaus grupėje 1 000 vyrų teko 2 421 moteris: daugiausia – Šalčininkų rajono savivaldybėje, kurioje 1 000 vyrų teko 3 005 moterys, o mažiausiai – Klaipėdos rajono savivaldybėje – 2 073.
2019 m. pradžioje šalyje gyveno 19,8 proc. pagyvenusių (65 metų ir vyresnių) žmonių. „Seniausiomis“ šalyje galima vadinti Ignalinos ir Anykščių rajonų savivaldybes. Jose pagyvenę žmonės sudarė atitinkamai 27,8 ir 26,9 proc. Lietuvoje pagyvenusių moterų daugiau nei vyrų. Didžiausias skirtumas tarp pagyvenusių moterų ir vyrų skaičiaus buvo Birštono savivaldybėje: pagyvenę vyrai sudarė 7,8 proc. visų savivaldybės gyventojų, o pagyvenusios moterys – daugiau nei dvigubai, t. y. 16,5 proc.

Moterys gyvena ilgiau nei vyrai

2018 m. šalyje vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 75,9 metų. Vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė – 70,9, o moterų – 80,6 metų. Skirtumas tarp vyrų ir moterų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės sudarė 9,7 metų. Trumpiausia ir vyrų, ir moterų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė užfiksuota Utenos apskrityje – atitinkamai 69,9 ir 80,2 metų. Ir paskutinis neguodžiantis skaičius – Vilnius yra moterų miestas. Čia jų beveik ketvirtadaliu daugiau nei vyrų.

Jeigu bet koks, geriau jokio!

Dažna moterų frazė: „Jeigu bet koks, geriau jokio.“ Ar ne dėl to daugelis moterų pasirenka vienatvę?
Ir aš panašiai galiu pasakyti, nes esu du kartus išsiskyrusi: vienoje santuokoje išgyventi 7 metai, kitoje – 14. Juokiuosi, kad trečią kartą turėčiau pasiekti 21 metus. Turiu užsirašiusi svajones, ko iš tiesų norėčiau darbinėje ir finansinėje srityse, taip pat esu apmąsčiusi, kaip norėčiau leisti laisvalaikį, kokius santykius turėčiau palaikyti su pirmine šeima (mama, broliais, giminaičiais) ir su savo vaikais, partneriu, apie kurį kartais pasvajoju, nes jau 7 metai viena.

Visada atsiranda pretendentų

Neslėpsiu, pasidairau portaluose, su kai kuriais susirašome. Tą patį kalba ir vieniši vyrai: „Jeigu bet kokia, geriau jokios.“ Visada atsiranda pretendentų, betgi renkamės tuos, kuriuos įsivaizdavome šalia savęs. Kažkada svajojau apie aukštą, gražų… Dievas davė tokį, bet jis nuolat lindėjo kompiuteryje, man trūko dėmesio. Vėliau atėjo labai komunikabilus, bet jis siekė kontrolės…

Tie norai ne visada pasiteisina, nes nesąmoningai renkamės į savo tėvą arba į kitą vaikystės autoritetą panašų vyrą. Pradedame draugauti, įsimylime, o paskui pastebime, kad daug kas mums nepriimtina, sakome: „Nekenčiu tokių jo savybių!“ O nekenčiame būtent to, ką turime pačios. Nes iš tiesų į santykius su kitu žmogumi puolame nepažindamos savęs, ypač savo trūkumų…

Kas padarys mus laimingas?

Galbūt klystame, mąstydamos, kad laimingos būsime tada, kai sutiksime savo išsvajotąjį. Žodžiu, kažkas kitas turi padaryti mus laimingas, o ne mes pačios…

Turiu būti laiminga, nes jei man ko nors trūksta, pritrauksiu žmogų su tokiu pačiu trūkumu. Jis tikrai neužpildys tuštumos. Yra paplitęs finansinis išskaičiavimas. Moteris jaučiasi nesaugi ir laukia, kad vyras užtikrintų tą saugumą. Deja, ji pritraukia taip pat nesaugų arba turtingą vyrą, kuris nesirengia dalytis savo finansais. Pirmiausia ji pati turėtų atsikratyti saugumo deficito, t. y. sąmoningai išsigydyti trauminį nesaugumo jausmą. Tuomet ji užsitikrins padėties stabilumą ir fizinį saugumą.

Kodėl reikalingas gyvenimo patrneris?

Iš tikrųjų gyvenimo partneris reikalingas, kad būtų smagiau ir įdomiau gyventi, dvasiškai augti kartu. Tą supranta tik brandus žmogus. Tas emocinis brandumas nevienodas, todėl ir poreikiai skirtingi. Taisyklė paprasta: ką matome kitame žmoguje, tą ir patys turime… Jei jūsų nejaudina į jus nukreipti ribojimai ar nekultūringas kito žmogaus elgesys, vadinasi, jūs to neturite ir taip nesielgiate. Kiekvienas savyje talpiname begalę klaidingų įsitikinimų, trauminių patirčių, nesuvoktų jausmų. Taigi, atsigręžkime į save, pažinkim save, atraskime Dievą. Tada suprasime, kas esame. O jei jums reikia žmogaus tik tam, kad įdomiau praleistumėte laisvalaikį, apsidairykite – šiandien gausu įvairių laisvalaikio praleidimo formų. Neseniai atradau golfą – nuostabiai leidžiu laiką.

Iš tiesų, kokias pasirinkimo galimybes turi brandžios šalies moterys?

Sakydamos, kad nėra vyrų, moterys turi galvoje vyriškumo, atsakomybės stygių. To trūksta, nes užaugome šeimose, kuriose motinos paimdavo vairą į savo rankas. Šį šeimos modelį mačiau savo akimis. Mano tėtis žuvo, kai man buvo 7 metai. Mama buvo priversta laikyti visus keturis kampus. Šį neteisingą modelį atsinešiau ir į savo šeimą: puoliau laikyti tuos keturis kampus, nors mano situacija buvo visai kitokia ir tokios stiprybės manęs niekas neprašė.

Kaip jaučiasi vyras, jei atsisėdus dviese į valtį, moteris pirma griebiasi irklų? Tai jo teritorija. Jei ji užimta, vyras maištauja: pyksta, ima gerti, galbūt eina pas silpnesnes moteris, nes jam irgi reikia save išreikšti. Džiaugiuosi, kad mūsų šalyje jau daug kas ima keistis į gera – netgi vyriškumo stovyklos kuriasi. Jose vyrai gvildena, kas yra vyriška ir moteriška energija, kuo jos skiriasi.

Deja, nedažnas suvokiame, kokia yra tikroji vyro ir moters vieta, ką jie turėtų duoti šeimai, kaip moters meilės energija gali sustiprinti vyrą… Jei žmogus gimsta darnioje ir harmoningoje šeimoje, jis turi puikų pavyzdį, kuriuo remdamasis gali kurti savo šeimą. Jei ne, tenka mokytis, perprasti tuos paslaptingus vyriškumo ir moteriškumo kodus.

Ar tikite likimu? Atgyvenome atkarpėlę dviese, o dabar lieka vienatvė, kuri taip pat gali būti graži, prasminga?…

Kartais susimąstau, kad man nesvarbu, su kuo dabar gražiai ir laimingai gyvenu. Daug svarbiau, kad gyvenimo pabaiga būtų laiminga. Religine ar visatos suvokimo prasme yra ta sielos kelionė – norėtųsi ateityje išeiti į šviesias erdves. Suvokę, kodėl atėjome į šią žemę, dar būdami gyvi turime išsivalyti sielą nuo nereikalingų dalykų. Svarbu padėti tai suvokti vaikams, artimiesiems ir visiems besikreipiantiems patarimo. Mūsų gyvenimas nėra vien rūpinamasis kūnu, protu, emocijomis. Esame kažkas daugiau nei mūsų turtai ir darbai, kuriuos paliekame pasauliui. Daug svarbiau tai, kokį pėdsaką paliksime kitų žmonių širdyse ir kokią sielos informaciją išsinešime, kai „nusileis paskutinė uždanga…“

Savo pašnekovams mėgstu sakyti: „Nesikoncentruokite vien į pinigus ar titulus, pamiršdami šeimą, vaikus, fizinę ir dvasinę sveikatą…“ Kartais pasiūlau perskaityti tai, ką prieš mirtį rašė Stivenas Polas Džobsas, vienas iš „Apple“ kompanijos įkūrėjų. Paskutiniai jo žodžiai skambėjo maždaug taip: „Už pinigus galima nusipirkti prabangią palatą, priežiūrą, gydymą, bet sveikatos ir meilės nenusipirksime.“ Meilė – vidinis mūsų resursas. Tačiau turime daug ko, kas nėra meilė. Galime tai pakeisti.

verslo konsultacija

DĖMESIO! palikę savo el. paštą žemiau, Jūs pirmieji gausite nuorodą į sekantį  straipsnį.

    Dalintis šio postu