Karantino iššūkiai: ar išmokote pamoką, kad darbas nėra svarbiausia?

2020 gegužė / kartu su portalu 15 min

Karantino iššūkiai: ar išmokote pamoką, kad darbas nėra svarbiausia?

Daugiau kaip du mėnesius visas pasaulis gyvena karantino ritmu. Tikėtina, kad daugeliui tai tikrai nėra paprastas ir lengvas laikotarpis. Tačiau žmonės yra skirtingi ir kiekvienas savaip išgyvena bendrą bei asmeniškai susiklosčiusią situaciją. Vieni, ko gera, ir toliau piktinasi karantino apribojimais, kiti bijo net pasivaikščioti išeiti, treti intensyviai darbuojasi, dar kiti kuria ar dalijasi sąmokslo teorijomis, galbūt pokštauja ar kitaip leidžia savo dienas kompiuterių ir artimųjų draugijoje.

Natūralu, kad šiuo laikotarpiu dažnai mūsų galvose sukasi mintys, susijusios su ateities perspektyvomis, darbo ar veiklos tęstinumu, finansiniu stabilumu ar sveikata. Ir tai kuria ne pačias geriausias emocijas. Be to, neįprastomis ir sudėtingomis sąlygomis labiau atsiskleidžia ir išryškėja žmogaus asmeninės savybės, lenda į paviršių užslopinti jausmai, emocijos, kurie daro įtaką kasdieniams veiksmams ir ateities sprendimams.

Buvimas ištisas savaites tų pačių žmonių – sutuoktinio ir nuolatinio dėmesio reikalaujančių vaikų – apsuptyje tampa nelengvu iššūkiu, ypač tiems, kuriems darbas, veikla ar pramogos buvo kasdienis pabėgimas nuo savęs, artimųjų ir nuo šeimos problemų sprendimo.

Vis dėlto mūsų artimieji turėtų būti pats pagrindinis dalykas mūsų gyvenime. „Antra pusė“ ir vaikai yra mūsų prioritetas, o tai, kas už namų sienų, darbas, karjera, turėtų likti antroje vietoje. Kai tai pasakiau per vieną savo seminarą, iš karto sulaukiau prieštaraujančių komentarų, kad darbas, karjera yra svarbiau arba kad reikia žiūrėti pirmiausia savęs, o tik paskui kitų. Nuomonių yra įvairių, tačiau noriu pasidalyti savo istorija ir įžvalgomis, kodėl taip manau.

Asmeninė išpažintis: kodėl jaučiausi nelaiminga

Gimiau ir augau didelėje šeimoje – viena mergaitė tarp trijų brolių. Mano tėtis žuvo, kai man buvo septyneri, vyriausiam broliui tuo metu buvo penkiolika, antrajam – trylika, o jaunėliui – vos dveji metukai. Gyvenome nedidelėje gyvenvietėje. Mama laikė visus keturis kampus, dirbo dviejose darbovietėse, plius namų ūkis su daržais ir gyvuliais. Darbo tikrai buvo visiems labai daug, bet nieko nestokojome. Jei ko nors ir trūko, tai tik mamos dėmesio, buvimo kartu su mumis, atvirų, šiltų pokalbių bei bendrų pramogų.

Galima ją suprasti ir pateisinti, tačiau ko mane išmokė tokia aplinka? Kokius charakterio bruožus suformavo ir kokį elgesio modelį aš nesąmoningai perėmiau? Ogi stiprios, tvirtai laikančios visus keturis namų kampus ir nuolat „irkluojančios šeimos valtį“ moters filosofiją. Ar ji man naudinga? Pradžioje atrodė, kad taip, nes esu stipri fiziškai, emociškai, veikli, drąsi, galiu net įsukti verslą.

Deja, turinčiai šalia veiklų vyrą, man nereikėjo griebtis irklų, bet kitaip aš nemokėjau… Natūralu, mano prioritetas buvo darbas, verslas. O kiek likdavo laiko, energijos, atitekdavo šeimai, vaikams. Abu su vyru turėjome atskirus verslus, statėme savo namus, nemažai keliavome, o auklės padėjo auginti vaikus.

Save įtikinėjau, kad gyvenu puikiai, prieš kitus ir save vaidinau, kad esu laiminga ir sėkminga, tačiau viduje jaučiausi, atsiprašant, šūdinai. To vidinio nepasitenkinimo nepanaikino nei egzotinės kelionės, nei pramogos, nei puikiai įrengti nauji namai, nei komfortiški automobiliai. Nebent prabangaus vyno taurė trumpam užslopindavo vidinę įtampą bei nuolatinį nerimą. Kaip jautėsi mano vaikai? Manyčiau, panašiai kaip aš vaikystėje.

Prisimenu, norėdama atitrūkti nuo kasdienybės, viena be šeimos išvykau į kelionę autobusu. Keliaudama mačiau ne tik naujų vaizdų, bet ir sutikau įdomių žmonių, su kuriais buvo gera pasikalbėti, padiskutuoti. Sykį, besidalindama istorijomis apie savo vaikus, pasiguodžiau, kokie skirtingi abu mano vaikai, kaip buvo lengva auginti dukrą, nes ji labai paklusni, o štai sūnus tiek daug reikalauja dėmesio, kad geba išvesti mane iš kantrybės. Mano pašnekovė staiga ramiu balsu tarė: „Betgi vaikui ir reikia skirti dėmesio tiek, kiek jis prašo!“

Šie jos žodžiai buvo tarsi mano prabudimo pradžia. Aš daug galvojau ir supratau, kad savo vaikams neduodu to, ko man pačiai trūko vaikystėje – mamos dėmesio, meilės. Grįžau namo ir paklausiau sūnaus: „Ar tuomet, kai tu nerimauji ir netinkamai elgiesi, norėdamas atkreipti mano dėmesį, jautiesi per mažai mylimas?“ Jis atsakė: „Taip“. Tada aš pasakiau: „Susitarkime, kad kai tik tavo širdelė pasijus blogai, tu pasakysi man garsiai: „Mama, man trūksta meilės“. Ir aš stipriai tave apkabinsiu, priglausiu, paguosiu, pasidalinsiu meile, kaip ką tik padariau.“ Sūnus sutiko. Tuo metu jam buvo vos ketveri, bet šį susitarimą ir šią gražią praktiką mes išsaugojome iki dabar, iki jo paauglystės. Nors dabar apkabinti tenka rečiau, tačiau mintimis savo vaikams nuolat siunčiu besąlyginės meilės šviesos.

Kodėl dalintis meile naudinga

Svarbus pastebėjimas, kad tas „meilės davimas“ iš tiesų yra trumpa, bet veiksminga procedūra. Vos išgirdusi jo prašymą, aš atsitraukdavau nuo bet kokių savo užduočių ir visu 100 proc. atsiduodavau šiam meilės davimo procesui. Tie apsikabinimai, taip reikalingi vaikui, vyksta trumpai, nes vos prisiglaudęs ir nusiraminęs jis užsiima savais žaidimais. Tačiau jeigu vaikas to negauna, jis visais įmanomais būdais siekia tą poreikį patenkinti: išdykauja, maištauja, erzina jus ar kitus šeimos narius Kita vertus „davimas meilės“ prisiglaudimo metu ar siuntimas jos mintimis yra labai naudingas dalykas ne tik gavėjui, bet ir pačiam siuntėjui. Kas vyksta tuo metu, kai mes daliname, siunčiame geras su meile, gėriu, grožiu susijusias emocijas? Mes stipriname ryšį. Tai, ką galvojame, ką kalbame, kam skiriame dėmesio, natūraliai tai auginame ir stipriname savyje, aplink mus. Todėl verta savęs paklausti: ką noriu stiprinti ir auginti? Prastus dalykus – baimę, kaltę, gėdą, sielvartą, puikybę, godumą – ar tai, kas neša šviesą, tiesą ir meilę?

Taip jau yra, kad mūsų žvilgsnis lengvai užfiksuoja kitų trūkumus, nepakenčiamas charakterio savybes, kenksmingus, žalingus įpročius ir sunkiai identifikuoja savuosius trūkumus. Kiti, atvirkščiai, būna pernelyg reiklūs sau, užsiima saviplaka, savigrauža, savigaila ar kitokiu mazochizmu ir netgi ima tuo didžiuotis. Tačiau bet kokia agresija, nukreipta tiek į save, tiek į kitus, yra žalinga, kelia įtampą, stresą, organizmo sutrikimus ir rimtas ligas. Dar būna ir taip, kad žmogus, stebėdamas ar girdėdamas aplinkinių pastabas apie savo netobulumą, trūkumus, užstringa ties savigrauža manydamas, kad jis yra toks, koks yra, ir jau nieko negalima pakeisti. Arba supratęs, kad dirbti su savimi reikia išties nemažai ir kryptingai, dažnai nuleidžia rankas.

Išbristi iš tokio užburto neigiamų minčių, emocijų ir veiksmų rato išties nėra paprasta, tačiau tikrai įmanoma, jeigu tik priimame sprendimą ištrūkti. Ir pirmas žingsnis yra pripažinimas, kad problema egzistuoja. Žmonėms būdinga neigti, kad jie turi problemų. Daug lengviau ieškoti kaltų, o pripažinti savo trūkumus tikrai reikia drąsos. Vien nuo minties, kad gali reikėti keisti save, savo požiūrį, charakterį, įsisenėjusius nenaudingus įpročius, kyla nemalonios, skausmingos emocijos. Tačiau, kaip sakoma, ilga kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio, nuo akistatos su savimi, savo charakteriu ir įpročiais.

Norint atrasti save, nebūtina keliauti į Indiją

Ieškodami tiesos, savęs ar Dievo, žmonės eina į kalnus, važiuoja į Indiją, išsirengia į Šv. Jokūbo kelią. Ir tai gerai. Tai jau antras pokyčių etapas – paieška. Atsitraukus nuo kasdienybės rutinos, pasikeitus išorės sąlygoms, susidūrus su tam tikrais iššūkiais, suvaržymais, kitaip tariant, išėjus iš savo komforto zonos, galima atidžiau, iš šalies pažvelgti į save ir imti keistis. O šis globalaus karantino laikotarpis mums ir suteikia panašių nepatogumų, suvaržymų, pakitusių gyvenimo aplinkybių.

Gal ir gerai, kad nebereikia toli keliauti, siekiant pažvelgti į save ir pamatyti save tokį, koks esu iš tikrųjų. Kiekvienas daugiau ar mažiau esam pripildytas įvairiausių troškimų, aistrų, nuoskaudų, pykčio, pavydo, sielvarto, kaltės, gėdos, puikybės bei įvairiausios rūšies baimių – pradedant baime veikti ir klysti, prarasti darbą, verslą, turtus, sveikatą, sukurti ar nutraukti toksiškus santykius ir baigiant baime susirgti, pasenti, mirti ar tiesiog pilna krūtine gyventi, džiaugtis, mylėti…

Kiekvieno iš mūsų gyvenimo realybė, kurią nusako mus supantis pasaulis, žmonės, mūsų šeima yra mūsų vidinio pasaulio atspindys. Koks vidus, tokia ir išorė. Greičiausiai ne kiekvienam lengva su šia mintimi sutikti ar bent jau pačią idėją rimčiau apmąstyti, atrasti drąsos tai pastebėti, praktiškai patikrinti ir priimti ryžtingą sprendimą iš esmės keisti netinkamą situaciją.

Dalintis šio postu