Kaip išmokti į nemalonius dalykus reaguoti teigiamai

2019 gruodis/ kalbėjosi Virginija Genienė

Kaip išmokti į nemalonius dalykus reaguoti teigiamai

Kartu su didžiųjų metų švenčių – Kalėdų ir Naujųjų metų – laukimu prasideda ir didysis darbų bei rūpesčių maratonas, kurį neišvengiamai lydi skuba ir įtampa, todėl šventinį džiaugsmą neretai užtemdo susierzinimas ir pyktis. Streso ir pokyčių valdymo ekspertė Rita Regalė įsitikinusi, kad į visus nemalonius dalykus galima išmokti reaguoti teigiamai. Ji pataria, kaip išmokti tvarkytis su emociniu diskomfortu, kad jo nebūtų ar būtų mažiau, kad ne tik prieš šventes, bet ir kasdien jaustume vidinę ramybę ir turėtume energijos, entuziazmo dirbti, kurti, gyventi.

Jausmai kyla iš sielos

Pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, kas yra ir kaip atsiranda emocijos ir jausmai, kas iš tiesų mums sukelia skausmą, diskomfortą, blogą nuotaiką, nerimą, kaltę, gėdą, sielvartą, baimę, pyktį. Nesiaiškinsime, kokie cheminiai procesai vyksta organizme, kokie hormonai išsiskiria esant vienokiam ar kitokiam dirgikliui, tarkim, gresiant pavojui susižeisti ar įsižeisti. Juk žinojimas, kokios medžiagos – adrenalinas ar kortizolis – išskiria streso metu, mums tikrai nepadeda. Mums svarbiausia – išmokti su visu tuo diskomfortu tvarkytis, kad jo nebūtų ar būtų kuo mažiau.

Ar žinote, koks esminis skirtumas tarp emocijų ir jausmų? Emocijos yra momentinė mūsų fizinio kūno reakcija į stimulą, o štai jausmai – sielos pasireiškimas. Tarkime, savo vaikus mylime iš visos širdies (sielos), bet kartais jie pasielgia ne taip, kaip norėtume, – ir mes supykstame. Šiuo atveju meilė yra jausmas, kylantis iš sielos gelmių, o pyktis yra emocija. Kiekvieną emociją sukelia mintis. Jei mintis teigiama, kyla gera emocija, o jei mintis neigiama – prasta.

Emocijos – kūno reakcija

Įsitikinkite patys: pagalvokite apie savo pirmąją meilę ir pirmą pasimatymą. Dažniausiai tai būna graži romantinė patirtis ir mieli atsiminimai, kurie sukelia ilgesingą šypseną. O dabar prisiminkite didžiausią nesėkmę ir stebėkite savo kūną: gal net sudiegė kur nors ar šaltis nupurtė ar, pajutus gėdą, išpylė raudonis. Taigi, iš prisiminimų kilusi mintis sukėlė tam tikrą jūsų kūno reakciją – teigiamą arba neigiamą emociją, kuri pasireiškė fiziniu pojūčiu kurioje nors kūno vietoje.

Kiekviena mūsų emocija yra susijusi su konkrečiu kūno organu – lyg projekcija atitinkamoje organizmo vietoje. Ko gero, dažnas prisimintume, kad prieš egzaminą dažniausiai suskausdavo pilvą, jei bijodavome, kad nepavyks. Šiaip jau bet koks kūno skausmas ar liga mums signalizuoja, kad kažkas su mūsų emocijomis, mūsų reakcijomis į patį gyvenimą nėra gerai.

Šiuo atveju mano paskatinti jūs prisiminėte senus įvykius, kurie buvo, bet dabar nevyksta, o štai emocijos pasireiškia kūne dabar. Pasirodo, mūsų smegenims yra tas pat, ar situacija yra reali, ar tik prisiminimai, ar tik svajonės, prognozės, planai – jos atlieka tą patį darbą: reaguoja į mintį ir sukelia emociją, kurią pajaučiame akimirksniu kūne.

Emocijas galime valdyti

Labai noriu, kad susikauptumėte ir apsvarstytumėte, kodėl prabėgusią dieną pasijutote gerai ar blogai. Arba kodėl kokiu nors gyvenimo laikotarpiu nuolat jaučiate vienokias ar kitokias emocijas. Prisiminkite, ką galvojate, ką prisimenate, apie ką svajojate ar ką prognozuojate, kad taip jaučiatės.

Jau žinome, kad emocija yra kūno reakcija į vidinį arba išorinį stimulą (dirgiklį, stresorių). Reakcija į bet kokį stimulą gali būti tiek su teigiama, tiek su neigiama emocija. Ir gera žinia ta, kad tą reakciją mes galime kontroliuoti, t. y. sąmoningai pasirinkti norimą jausti emociją. Dažnas pasakytų: kaip galima teigiamai reaguoti, jei aš skubu ir vėluoju, jei mane įžeidinėja, jei kažkas su manimi neteisingai elgiasi arba jei man skauda?

O aš tvirtinu, kad į tą patį stimulą galime išmokti reaguoti tiek teigiamai, tiek neigiamai, kad tai yra tik mūsų asmeninis pasirinkimas. Ir kad visi galime pasinaudoti mums duotu laisva valia rinktis.

Paaiškinsiu išsamiau: tuo momentu, kai mus veikia dirgiklis, kiekvienas turime pasirinkimo galimybę vienaip ar kitaip į jį reguoti. Tokią pasirinkimo galimybę turi vienintelis kūrinys žemėje – žmogus. Gyvūnai elgiasi vadovaudamiesi instinktais, o mes, žmonės, galime sąmoningai nuspręsti, kokį atsaką – savo asmeninę reakciją, kylančią iš atsiradusios, įsileistos tą akimirką į savo vidų minties, taikysime atsakydami į vienokį ar kitokį stimulą. Mes esame pajėgūs į bet kokį stimulą atsakyti tiek teigiama, tiek neigiama reakcija (prisiminkime emotikonus – emocijų žmogeliukus). Turbūt paklausite, ar visada esame pajėgūs? Taip, tikrai visada – ir tai yra tik mūsų pasirinkimas. Ko gero, esate pastebėję, kad į tuos pačius dirgiklius skirtingi žmonės reaguoja skirtingai. Vienam tą patį žodį gali priimti kaip pagyrimą, kitas – kaip įžeidimą. Ta pati pastaba, pasakyta skirtingų žmonių, sukelia mums skirtingas emocines reakcijas.

Kaip esame įpratę reaguoti į stimulus, įvairius dirgiklius, priklauso nuo mūsų įsitikinimų, nuostatų ir vertybių, kurie suformuoja požiūrį, nusako mūsų emocinio intelekto lygį. Mūsų patirtis ir turimas informacijos kiekis sudaro sąlygas reaguoti automatiškai.

Ne viskas taip, kaip atrodo

Pateiksiu labai įsimintiną pavyzdį, kurį aptikau vienoje iš Stephen R. Covey knygų. Šis autorius yra visame pasaulyje pripažintas valdymo ir vadovavimo specialistas, šeimos ugdymo ekspertas, mokytojas, organizacijų konsultantas.

Štai S.R. Covey aprašytas pavyzdys. Vakaras, jis važiuoja traukiniu namo. Į vagoną įlipa vyras su trimis mažamečiais vaikais ir tarsi susmunka sėdynėje šalia, užsimerkia, o vaikai laksto, rėkauja, kelia baisų triukšmą. Jis jų tarsi nemato. Stephenas, nors jis ir labai tolerantiškas, šito neištveria. Jis atsisuka į keleivį ir papriekaištauja: „Ar nemanote, kad turėtumėte sudrausminti savo vaikus, nes jie nežino, ką daro!“ Keleivis atsimerkia, atsidūsta ir atsako: „Taip, jie nežino, ką daro, ir aš nežinau, nes mes ką tik iš ligoninės, kur prieš valandą mirė jų mama.“ Kaip viskas pasikeitė po šių žodžių… Iš pradžių siutęs dėl triukšmo, po akimirkos Stephenas atjausdamas žvelgė į našlaičius. Išties mes nė vienas nežinome, kaip pasielgtume netekties ir skausmo valandą. Tuomet jis paklausė, gal galėtų kaip nors jiems pagelbėti.

Stimulas, šiuo atveju – vaikų elgesys, sukėlė Stephenui neigiamą reakciją – pasipiktinimą, bet kai jis gavo papildomos informacijos, jo reakcija iš karto pasikeitė. Jis sukluso, pajuto atjautą.

Taigi, visada yra laiko tarpas, skirtas mūsų interpretacijai į įvykį, situaciją, stimulą, stresorių. Kartais turime ribotą informaciją ir sprendžiame apie situaciją, kiek ją tuo metu suvokiame, bet ne visada taip iš tikrųjų yra, kaip mums atrodo. Reakciją į stimulus nulemia žmogaus požiūris, kurį suformuoja jo patirtis, įsitikinimai, nuostatos ir vertybės. Per laiko tarpą tarp stimulo ir atsako ir yra galimybė pasireikšti tiek gerosioms, tiek blogosioms žmogaus savybėms. Kartais tai būna tik akimirka, sekundės dalys galimybei suvaldyti tuo metu kilusias mintis, jas pasverti, atsirinkti, atsispirti stereotipiniam požiūriui ir vertinimui kylančiam iš ankstesnės patirties. Kartais turime ilgesnį tarpą, kai galime nuspręsti priimti ar nepriimti pasiūlymą, daryti ar nedaryti kokio nors darbo, keisti įprastą elgesio modelį ar vėl elgtis senuoju būdu.

stresas emocijos jausmai

Turime du pasirinkimus

Dažnai savo mokymų dalyvių klausiu: kaip manote, kiek atsako į bet kokį stimulą variantų mes turime? Dažnai sulaukiu atsakymo: begalę. Tai tiesa, bet iš tiesų – tik du: teigiamą arba neigiamą, o visa kita tėra variacijos.

Teigiamą reakciją į stimulą renkasi proaktyvūs žmonės, arba, kitaip sakant, – savo gyvenimo kūrėjai, kurie jaučiasi atsakingi už savo likimą, už savo kasdienę būseną.

Neigiamą atsaką renkasi reaktyvūs žmonės, arba vadinamosios aukos, manančios, kad jų gyvenimas yra išorinių veiksnių ir aplinkybių rezultatas.

Taip jau yra, kad aukos mentalitetas perduodamas iš kartos į kartą ir, atrodytų, pačiu nekalčiausiu būdu. Pavyzdžiui: ką tik pradėjęs vaikščioti kūdikis žengia netvirtus žingsnius ir jo kojytė užsikabina už kėdės. Vaikutis pargriūva ir pravirksta. Pripuola močiutė ar mama, pakelia kūdikėlį, ramina ir kartu trenkia delnu per kėdę tardama: „Bloga kėdė, padarė mažyliui popą, muškim ją.“ Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti lyg ir nekaltas pasakymas, tačiau tą sekundę vaikui yra įrašoma aukos programa. Ir kai jis paaugs (panašu, ir kai suaugs), nuolatos ieškos kaltų dėl savo paties nesėkmių. Kitaip tariant, į stimulus bus linkęs reaguoti liūdnu ar piktu, o gal net puikybės pilnu aukos veideliu.

Proaktyvus žmogus niekada nevertins, kad kėdė yra kalta, nes aiškiai supranta, kad nepatyrusi kojytė pati užkabino ją. Tokie žmonės geba įžvelgti tikrąsias nesėkmių priežastis ir jų atsiradimo šaknų linkę ieškoti savyje ir koreguoti savo elgesį, plėsti požiūrį, tvarkytis su savo emocijomis.

Ugdykime naują elgesio modelį

Kiekvienas turime pasirinkimo galimybę ir laisvą valią elgtis taip, kaip mums patinka, ir šito iš mūsų niekas neatims. Tačiau tuomet nesiskųskime, jei rezultatai netenkina, jei gyvenimas nelepina, jei nuolatos patiriame nerimą, stresą, gyvename kamuojami įtampos ir baimė, – ne tik prieš šventes. Ir kai pakliūvame į nemalonias situacijas, prisiminkime, kad tai yra ne kas kita, kaip ankstesnių mūsų pasirinkimų, kurie gali būti sąmoningi arba nesąmoningi, rezultatas.

Čia verta pasvarstyti, kodėl dažnai nesirenkame naujo elgesio modelio, o esame linkę išgyventi panašias emocijas ir kartoti įprastus veiksmus, keliančius stresą, diskomfortą ar skausmą.

Mano manymu, taip atsitinka pirmiausia dėl išmokto automatinio elgesio (veiksmai be mąstymo galimybės daryti kitaip), o antra – intencija keisti elgesį lyg ir yra, bet žmogus nepajėgia atsispirti per gyvenimo patirtis sukaupto ir tuo metu pasireiškiančio emocinio krūvio įtakai. Tai ypač ryškiai matyti stebint alkoholikus, narkomanus ar apsirijėlius.    Straipsnio nuoroda žiniasklaidoje >>>

verslo konsultacija

 

DĖMESIO!  palikę savo el. paštą žemiau, Jūs pirmieji gausite nuorodą į 6 DALĮ: Sunkių emocijų paleidimas, emocinio krūvio išlaisvinimas

Dalintis šio postu