Subtilieji minties ir veiksmo mainai

2019 birželis / kalbėjosi Danguolė Andrijauskaitė

Subtilieji minties ir veiksmo mainai 

Kas mus stipriausiai gali skatinti įgyvendinti svajones, siekius? Kur idėjų ir kūrybinių jėgų –  pačių tikriausių dovanų – šaltiniai? Ir gal tai visiškai ne dovanos, o mūsų pačių galios ir valia?

Lektorė, asmeninių pokyčių bei streso valdymo ekspertė Rita Regalė pasakoja apie drąsą ugdyti savas galias, rasti tinkamiausius sprendimus ir imtis juos realizuoti.

 

Gyvenimo kelyje svarbūs visi sutikti bendrakeleiviai, visos situacijos, taip pat ir nepalankios, – tai gera mums linkintys mokytojai. O kas, Jūsų nuomone, yra svarbiausia sėkmingo gyvenimo kelyje?

Vidinė ramybė yra pamatas. Jeigu nori būti kuo nors ypatingas ir svarbus, gyventi sėkmingai, visada būk ramus. Berods, tai V. Čerčilio mintis. Jau kuris laikas taip gyvenu. Jeigu prastos savijautos priežastį įsivaizduotume kaip negatyvios energijos kamščius savyje ir juos pašalintume, beliktų įsileisti dvasinę-kūrybinę energiją ir ji taptų dominuojanti. Žmogui labai daug suteikia būsena, kurią jis patiria suvaldęs savo emocijas, kitaip tariant – kai jam jau nebėra ko valdyti, kai jis išsigydė praeities žaizdas ir ant nieko nebepyksta, dėl nieko nesigaili, kai beveik neliko baimių ir klaidingų įsitikinimų, kai jis niekam nejaučia pavydo, nesielvartauja dėl to ką prarado, kai mažai belikę aistrų. Aistrą supraskime tinkamai. Aistra darbui – tai kūrybinė, pozityvi energija, o aš kalbu apie pavergiančias aistras (norus, troškimus, prisirišimus). Kai pasiekiame ramybę, per mus daug intensyviau ima tekėti kūrybinė energija. Genijai, savo srities meistrai, iškilūs menininkai dažnai apie savo kūrinius pasako: tai ne mano, aš buvau tik įrankis, kūrinys tik atėjo per mane, aš taip nebūčiau sugalvojęs, tai padariau ne aš, tai – Dievas. Genialūs žmonės paprastai yra kuklūs. Poetas V. Bložė sakė: jei nori ką nors sukurti, turi nuraminti triukšmą savyje. Nes iš aplinkos tu nieko ypatingo nesukursi, tik – iš vidinės tylos. Dvasinė energija yra tai, iš ko sukuriama materija. Idėjų, teisingų sprendimų minčių srautai ateina, kai nurimsti. Ir iš savo patirties galiu tai pasakyti. Pavyzdžiui, vieno renginio aprašymą skubiai užrašiau nedegdama šviesos, prieblandoje, nes mintys atėjo labai aiškiai ir staigiai. Tekstas gavosi tobulas, net rimuotas, tarsi eilėraštis!

Mano veiklos svarbiausia užduotis – suteikti žinių ir išmokyti, kaip nusiraminti ir pasiekti būseną, kai kūrybinės energijos tekėjimas tampa laisvas. Svarbu, kad tai vyktų su kuo daugiau žmonių. Tada bus gerai ne tik tam žmogui, bet visiems, nes kiekvienas esame labai susijęs su visais. Jei nori pakeisti pasaulį, keisk save. Kai sutvarkai savyje negatyvių emocijų audras, kūrybinė dvasinė energija tampa laisva, vyksta jos sklaida Žemėje. O kai kovojame už kažką, prieš ką nors ar dėl ko nors, daugėja neigiamos energijos, žmonija patiria karus, stichines nelaimes ir kitas negandas. Tai tiesiogiai susiję.

Maži, bet geri darbai, atlikti su meile ir vidine ramybe, mums labai svarbūs; meilės ir ramybės skleidimas yra gerokai svarbesnis darbas nei ypatingi projektai, atliekami su įtampa, baime, pykčiu, arogancija, puikybe, konkurencija, varžybomis ar kovomis. Kol kas mūsų visuomenėje į šią tiesą per mažai įsiklausoma.

 

Jūs konsultuojate kuriančius, vadovaujančius, aktyvius versle ir visuomeniniame gyvenime bei norinčius tokiais tapti žmones. Ko labiausiai stinga šiuolaikiniam žmogui? Ko linkėtumėte atsisakyti ir ko įgyti daugiau?

Kiekvienam žmogui skauda savaip. Menininkų vidinio skausmo išraiška – jų kūryba. Kas svarbu asmeniškai, to žmogus ir imasi. Daug pasiekusių žmonių gyvenimo pavyzdžiai rodo, kad dažniausiai juos vedė siekis būti pripažintais, tapti nugalėtojais. Vis dėlto tai, ką jie transliavo į išorę ir ką mes apie juos žinome, gali labai skirtis nuo jų vidinių poreikių. Štai politikai viešai kalba, jog viską daro dėl žmonių, bet viduje gali turėti visiškai kitokių siekių, pavyzdžiui. siekti naudos, pripažinimo, garbės, žinomumo. Ir tai gali būti ankstesnio, dažniausiai vaikystėje, nerealizuoto poreikio gerai jaustis pasekmė. Kūrybos žmonės taip pat turi savo vidinius tikslus. Aš nuolat atkreipiu dėmesį, su kokia energija, emocijomis – teigiamomis ar neigiamomis – žmogus veikia bei transliuoja žinią apie save. Menininkas ar bet kuris kuriantis žmogus, būnantis su prastomis savo emocijomis ir perkeliantis jas į savo kūrinius, nesukuria ilgai išliekančių darbų, tiesa, iš pradžių tie darbai gali būti vertinami, pripažįstami ir kurį laiką likti „ant bangos“. Bet jie netampa šedevrais, nes stokoja teigiamos energijos, aukštesnės sąmonės, kuri yra tiesiogiai priklausoma nuo kuriančiojo būsenos kokybės. Aš norėčiau, kad tikrų dalykų mūsų gyvenime būtų daugiau. Ar aš galiu ką pakeisti? Galiu pakeisti tiktai save, galiu pasidalyti tuo, ką žinau. Galiu žmonėms, kurie į mane kreipiasi, taip pat savo artimiesiems, padėti atsikratyti nerimo, baimių, pykčio ar streso. Darbas artimųjų labui yra tarsi nematomas, lėtas, bet labai svarbus žmonijai. Todėl mano seminarų žinia gali tilpti viename sakinyje: eikite namo ir mylėkite save ir savo šeimą; taip pakeisite pasaulį. Darykite, kas jums miela, kas jums teikia džiaugsmą. To pakanka. Sunkiai susirgęs Stivas Džobsas paskutinėmis gyvenimo dienomis prisipažino, jog ne taip gyveno: „Tik dabar aš suprantu, kad mes turime sekti kitais tikslais, nesusijusiais su turtais. Turi būti kažkas svarbiau, pavyzdžiui, pasakojimai apie meilę, menas, mano vaikystės svajonės.“

Gali nusipirkti palatą, gydymą, bet nenusipirksi sveikatos ir meilės. Šiuo atveju tikėtina, kad tiek daug pažangių technologijų per šį žmogų atėjo iš jėgos ir įtampos šaltinio. Pasaulyje nedaug šitiek daug pasiekusių žmonių, tačiau ar neatsitiko taip: ką jis transliavo į išorę, atėjo į jo vidų kaip sveikatos sutrikdymas ir sunki liga? (Stivenas Polas Džobsas (Steven Paul Jobs, 1955–2011), JAV verslo magnatas ir išradėjas, septynerius paskutiniuosius savo gyvenimo metus sirgo sunkia onkologine liga. – aut. past.) Kas iš pradžių – tik diskomfortas ar vieno organo skausmelis, pamažu gali virsti organizmo destrukcija.

Svarbiausios ligų priežastys yra mūsų nesubalansuoti jausmai ir emocijos – sielos ligos. Reikia būti budriais, stebėti, kaip save priimame, ką įsileidžiame į save ir ką iš savęs ištransliuojame.

Kodėl gi sudėtinga skirti pakankamai laiko sau, savo tobulėjimui, o ir to ėmusis gali pristigti ryžto, nes manysime, jog dabar reikia rūpintis bendromis, kitų žmonių problemomis, mokyti kitus, o būti jautriam sau, auginti save – lyg ir nelabai padoru?..

Savo realybę kuriame mintimis, emocijomis ir veiksmais. Ir dažniausiai tai darome automatiškai net nesusimastydami. Išorinė aplinka žaidžia mūsų emocijomis: diktuoja madas, sukuria poreikius, skatina norus. Tai suteikia iliuziją, jog tuo laikotarpiu daugumai aktualūs dalykai yra labai svarbūs ir juos reikia imtis. Laikui bėgant ir žmogaus sąmoningumui augant tampa aišku, jog daug dalykų nebuvo nei labai svarbūs, nei labai reikalingi.

Streso atsiradimo (kilmės) grandinė tokia: pirmiausia ateina mintis, ji iššaukia emoci­ją, po jos seka veiksmas. Jei atėjusi mintis yra negatyvi, ji sukelia nemalonią emociją, kuri apie save praneša įtampa, diskomfortu ar net skausmu atitinkamoje kūno vietoje. Tuos nemalonius kūno pojūčius vadiname stresu. Bet nepainiokime terminų. Dirgikliai, kurie sukelia mums diskomfortą, nėra stresas. Stre­sas – tai žmogaus reakcija į dirgiklį. Dirgiklis tik iššaukia reakciją. O ji gali būti visokia: sukelianti diskomfortą, stresą arba nesukelianti. Ar dirgiklis iššauks gerą, ar blogą reakciją, priklauso nuo to, kaip žmogus tą akimirką, kai susidurs su dirgikliu, bus jam pasirengęs, kiek žmoguje bus sąmoningumo, kiek bus vietos blogoms, o kiek – geroms emocijoms.

Taigi nuo mūsų pačių priklauso, ar patirsime stresą, ar ne. Šiaip mūsų gyvenime nėra jokio streso. Yra tik mūsų re­akcijos. O mūsų reakcijos yra užduotėlės, kurias turime išsispręsti. Kai ką mums reikia keisti, kai ką tiesiog priimti. Ir la­bai svarbu atskirti viena nuo kito, t.y. kokias situacijas, kokius žmones, kokias nuomones, poelgius ar savo paties trūkumus priimti, ką keisti ir tobulinti, ką gerinti savo aplinkoje ir savyje. Svarbu Įvertinti, kaip ir kada koreguoti savo įpročius, įsitikinimus, nuostatas, vertybes, ir imtis darbo su savimi. Žmogaus sąmoningumo kelias stebėtinai lėtas, bet gali būti ir kitaip, jeigu jis tuo susirūpina, jeigu augina save ir savo emocinį intelektą, kurį aš vadinčiau ir dvasingumu.

Kas Jums yra dvasingumas?

Kaip ir daugeliui, ir man anksčiau tai siejosi su religija. O kai atsiveria tikroji žodžio prasmė, dvasingumas nebėra tai, ko reikėtų vengti pokalbiuose.

Man dvasingumas siejasi su aukšta emocine kompetencija. Tai savo ir kito žmogaus emocijų atpažinimas ir gebėjimas jas valdyti, gebėjimas neigiamas emocijas permainyti teigiamomis – tokiomis kaip drąsa, neutralumas, pasiryžimas, priėmimas, racionalumas, meilė, džiaugsmas ir ramybė. Tai kelias į savęs pažinimą bei besąlyginį savęs ir kito priėmimą. Tai tikrųjų savo talentų atpažinimas, savo misijos šioje planetoje suvokimas, visiška savirealizacija.

Pastebėkime: istorinės asmenybės, kūrybos žmonės, palikę visuomenei bei gėriui tarnaujančius darbus, juos atliko entuziastingai ir lengvai. Jiems pats darbas teikė džiaugsmą. Kuriantis, veikiantis žmogus yra laimingas. Tai kodėl delsiame savyje puoselėti savybes, kurios leistų skleistis gėriui, meilei ir kūrybai? Esame susiję subtiliais saitais, subtiliais mainais. Žmonių bendravimo pagrindas – subtilūs mainai.

Savyje daugelis jaučiame nuolatinį kritiką, bet ne ramybę ir taiką. Šeimose stokojame santarvės, valstybėje – vieningumo…

Neseniai rengiau socialinę akciją ir pasiūliau žmonėms savo nemokamas konsultacijas. Kiekvienas turime ką dovanoti, ką suteikti kitam. Skyriau kitiems savo laiką, savo dėmesį kaip dovaną. Deja, dovana išdrįso pasinaudoti tiktai drąsiausi. Taip, ėjimui savęs link reikia drąsos. Blizgučiai, garsios kalbos, nepagrįsti pažadai – to reikia daugelio akiai ir ausiai. Sekti paskui neišrankią ir nebūtinai į pozityvų tikslą einančią daugumą daug lengviau, nei eiti taip, kaip norisi tau ir kaip tu galėtum. Tai natūralu. Teigiamos energijos ir sąmoningumo lauke gyvena apie 15 proc. žmonių, o ten, kur vyrauja negatyvumas, arogancijos ir puikybės siekis, išdidumas, baimės ir nerimas, – daugiau kaip 80 proc. Tokių žmonių siekiamybė – gauti, įsigyti, pastatyti, įgyti laipsnius ir diplomus, nepaisant kaip, su kokiomis emocijomis. Jeigu veikdamas savo labui ir siekdamas savų tikslų žmogus įžeidinėjo kitus ir „lipo per galvas“, jeigu kitus vertino tik kaip energijos išteklius savanaudiškiems tikslams… Yra žmonių, kurie drumsčia ramybę ir tokiu būdu iš kitų vagia energiją, nes jos negauna tiesiogiai. O negauna todėl, kad, vaizdžiai tariant, savo kanalus patys yra užkimšę neigiamomis emocijomis. Mūsų negatyvios emocijos pritraukia negatyvius įvykius, su kuriais esame linkę kovoti. Tačiau su kuo nors kovoti tikrai nėra naudinga. Kur mūsų dėmesys, ten ir energija. Kovodami su kuo nors, mes tą „ką nors“ stipriname ir, patys to nesuprasdami, atiduodame savo energiją. Yra pasaulyje gerų dalykų ir yra labai blogų dalykų. O ką aš galiu padaryti, kad gerųjų būtų daugiau? Aš asmeniškai galiu būti santarvės su savimi būsenos ir suteikti daugiau harmonijos savo aplinkai ir artimiausiems žmonėms, jeigu reikia ir galima, – padėti jiems. Ir daryti tai, ką reikia. O pakanka daryti mažus dalykus. Sąmoningas buvimas dabartyje, čia ir dabar, savų reakcijų stebėjimas – tai išsivadavimo iš negatyvių dalykų pradžia. 

Gėdą ir kaltę Jūs apibrėžiate kaip labiausiai slopinančias ir energiją atimančias jausmus. Kaip juos įveikti ar bent sumažinti?

Aš pati taikau ir kitus mokau emocijų paleidimo praktikos. Ji leidžia atgauti jėgas ir sugrįžti į vidinę būseną, kurią galima apibūdinti žodžiu „gera“. Mūsų aplinkoje apstu išorinių matomų ir nematomų dirgiklių, žmonių, kurie pilni negatyvumo, bet tikrai galime išmokti susitvarkyti su savo reakcijomis, valdyti savo emocijas. Žmogus gali valdyti prastas emocijas nešančius minčių srautus. Minčių srautas yra nepertraukiamas, bet pasilieka tos mintys, kurios aktualios, neišspęstos. Jos ragina išlaisvinti sukauptą neigiamą emocinę energiją, ją paleisti. Mumyse tūnantis pyktis ar diskomfortas yra tarsi iškraipytas, pažeistas kompiuterio  failas. Jis yra tik tavyje, todėl išvalyk virusus savyje ir pajusi emocinę švarą, kaip kad pajauti fizinę švarą. Užslopintos emocijos – kaip kengūra su sterble sunkių akmenų. Emocijų paleidimo metodas labai veiksmingas, pasimokius galima lengvai praktikuoti savarankiškai. Taip jau yra, kad daugumai žmonių gėda prisipažinti, jog jie nemoka susitvarkyti su savo emocijomis. Bet aš manau, kad ko nors nemokėti nėra gėda. Gėda yra nesimokyti. Tereikia apsispręsti, ko tikrai jums reikia. Užduokite sau šį klausimą, įsiklausykite, ką sako kūnas. Jis nemeluoja. Jeigu pajautėte nors mažiausią erzulį, kūnas jums atsakė: taip, turi dar ką su savimi veikti.

Pasiekti nuolatinį gerą nusiteikimą ir nesirūpinimą „o kas gi bus, kas gi manęs laukia?“ – tarsi gyventi gyvenimą be kovos (ir be pergalių. Bet ir be pralaimėjimų!). Iššūkis „mėnuo be cukraus“ gali pasirodyti labai lengvas palyginti su savaite be pyktelėjimo ir be grubesnio žodžio savo artimam?!

Aš praktikuoju metodą, kurį galima vadinti dalijimasis meile. Siunčiu geras mintis savo vaikams ir žmonėms, su kuriais tenka bendrauti. Labai džiugina rezultatai, pavyzdžiui, kai lengvai išsisprendžia net patys sudėtingiausi klausimai. Ir rezultatai, pasiekti taip padedant savo šeimai, mane džiugina. Kalbame apie tą patį: kur mūsų dėmesys, ten ir mūsų energija; ką dalini, tokį ir atsaką gauni. Ką jauti tu man, tai pajaučiu, priimu aš. Lygiai taip pat priima ir kitas, ir dar kitas žmogus. Labai svarbūs maži dalykai. Šiuolaikinio pasaulio kontekste toks požiūris gali atrodyti nereikšmingas, bet egzistencijos plotmėje – labai svarbus.