2021 vasaris/ kalbino Virginija Barštytė

Ar iš tikrųjų Lietuvoje „nėra vyrų”? 

Žiupsnelis statistikos

2019 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 1,5 mln. moterų. Jos sudarė 54 proc. visų gyventojų. 2019 m. pradžioje „moteriškiausia“ buvo Panevėžio miesto savivaldybė, kurioje 1 000 vyrų teko 1 281 moteris. Druskininkų savivaldybėje 1 000 vyrų teko 1 278, o Kauno miesto savivaldybėje – 1 276 moterys. Išsiskiria Kaišiadorių rajono, Neringos ir Klaipėdos rajono savivaldybės, kuriose vyrų daugiau nei moterų – 1 000 vyrų atitinkamai teko 944, 952 ir 979 moterys.

Nors berniukų gimsta daugiau, bėgant metams vyrų dalis mažėja

75 metų ir vyresnių gyventojų amžiaus grupėje 1 000 vyrų teko 2 421 moteris: daugiausia – Šalčininkų rajono savivaldybėje, kurioje 1 000 vyrų teko 3 005 moterys, o mažiausiai – Klaipėdos rajono savivaldybėje – 2 073.
2019 m. pradžioje šalyje gyveno 19,8 proc. pagyvenusių (65 metų ir vyresnių) žmonių. „Seniausiomis“ šalyje galima vadinti Ignalinos ir Anykščių rajonų savivaldybes. Jose pagyvenę žmonės sudarė atitinkamai 27,8 ir 26,9 proc. Lietuvoje pagyvenusių moterų daugiau nei vyrų. Didžiausias skirtumas tarp pagyvenusių moterų ir vyrų skaičiaus buvo Birštono savivaldybėje: pagyvenę vyrai sudarė 7,8 proc. visų savivaldybės gyventojų, o pagyvenusios moterys – daugiau nei dvigubai, t. y. 16,5 proc.

Moterys gyvena ilgiau nei vyrai

2018 m. šalyje vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 75,9 metų. Vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė – 70,9, o moterų – 80,6 metų. Skirtumas tarp vyrų ir moterų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės sudarė 9,7 metų. Trumpiausia ir vyrų, ir moterų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė užfiksuota Utenos apskrityje – atitinkamai 69,9 ir 80,2 metų. Ir paskutinis neguodžiantis skaičius – Vilnius yra moterų miestas. Čia jų beveik ketvirtadaliu daugiau nei vyrų.

Jeigu bet koks, geriau jokio!

Dažna moterų frazė: „Jeigu bet koks, geriau jokio.“ Ar ne dėl to daugelis moterų pasirenka vienatvę?
Ir aš panašiai galiu pasakyti, nes esu du kartus išsiskyrusi: vienoje santuokoje išgyventi 7 metai, kitoje – 14. Juokiuosi, kad trečią kartą turėčiau pasiekti 21 metus. Turiu užsirašiusi svajones, ko iš tiesų norėčiau darbinėje ir finansinėje srityse, taip pat esu apmąsčiusi, kaip norėčiau leisti laisvalaikį, kokius santykius turėčiau palaikyti su pirmine šeima (mama, broliais, giminaičiais) ir su savo vaikais, partneriu, apie kurį kartais pasvajoju, nes jau 7 metai viena.

Visada atsiranda pretendentų

Neslėpsiu, pasidairau portaluose, su kai kuriais susirašome. Tą patį kalba ir vieniši vyrai: „Jeigu bet kokia, geriau jokios.“ Visada atsiranda pretendentų, betgi renkamės tuos, kuriuos įsivaizdavome šalia savęs. Kažkada svajojau apie aukštą, gražų… Dievas davė tokį, bet jis nuolat lindėjo kompiuteryje, man trūko dėmesio. Vėliau atėjo labai komunikabilus, bet jis siekė kontrolės…

Tie norai ne visada pasiteisina, nes nesąmoningai renkamės į savo tėvą arba į kitą vaikystės autoritetą panašų vyrą. Pradedame draugauti, įsimylime, o paskui pastebime, kad daug kas mums nepriimtina, sakome: „Nekenčiu tokių jo savybių!“ O nekenčiame būtent to, ką turime pačios. Nes iš tiesų į santykius su kitu žmogumi puolame nepažindamos savęs, ypač savo trūkumų…

Kas padarys mus laimingas?

Galbūt klystame, mąstydamos, kad laimingos būsime tada, kai sutiksime savo išsvajotąjį. Žodžiu, kažkas kitas turi padaryti mus laimingas, o ne mes pačios…

Turiu būti laiminga, nes jei man ko nors trūksta, pritrauksiu žmogų su tokiu pačiu trūkumu. Jis tikrai neužpildys tuštumos. Yra paplitęs finansinis išskaičiavimas. Moteris jaučiasi nesaugi ir laukia, kad vyras užtikrintų tą saugumą. Deja, ji pritraukia taip pat nesaugų arba turtingą vyrą, kuris nesirengia dalytis savo finansais. Pirmiausia ji pati turėtų atsikratyti saugumo deficito, t. y. sąmoningai išsigydyti trauminį nesaugumo jausmą. Tuomet ji užsitikrins padėties stabilumą ir fizinį saugumą.

Kodėl reikalingas gyvenimo patrneris?

Iš tikrųjų gyvenimo partneris reikalingas, kad būtų smagiau ir įdomiau gyventi, dvasiškai augti kartu. Tą supranta tik brandus žmogus. Tas emocinis brandumas nevienodas, todėl ir poreikiai skirtingi. Taisyklė paprasta: ką matome kitame žmoguje, tą ir patys turime… Jei jūsų nejaudina į jus nukreipti ribojimai ar nekultūringas kito žmogaus elgesys, vadinasi, jūs to neturite ir taip nesielgiate. Kiekvienas savyje talpiname begalę klaidingų įsitikinimų, trauminių patirčių, nesuvoktų jausmų. Taigi, atsigręžkime į save, pažinkim save, atraskime Dievą. Tada suprasime, kas esame. O jei jums reikia žmogaus tik tam, kad įdomiau praleistumėte laisvalaikį, apsidairykite – šiandien gausu įvairių laisvalaikio praleidimo formų. Neseniai atradau golfą – nuostabiai leidžiu laiką.

Iš tiesų, kokias pasirinkimo galimybes turi brandžios šalies moterys?

Sakydamos, kad nėra vyrų, moterys turi galvoje vyriškumo, atsakomybės stygių. To trūksta, nes užaugome šeimose, kuriose motinos paimdavo vairą į savo rankas. Šį šeimos modelį mačiau savo akimis. Mano tėtis žuvo, kai man buvo 7 metai. Mama buvo priversta laikyti visus keturis kampus. Šį neteisingą modelį atsinešiau ir į savo šeimą: puoliau laikyti tuos keturis kampus, nors mano situacija buvo visai kitokia ir tokios stiprybės manęs niekas neprašė.

Kaip jaučiasi vyras, jei atsisėdus dviese į valtį, moteris pirma griebiasi irklų? Tai jo teritorija. Jei ji užimta, vyras maištauja: pyksta, ima gerti, galbūt eina pas silpnesnes moteris, nes jam irgi reikia save išreikšti. Džiaugiuosi, kad mūsų šalyje jau daug kas ima keistis į gera – netgi vyriškumo stovyklos kuriasi. Jose vyrai gvildena, kas yra vyriška ir moteriška energija, kuo jos skiriasi.

Deja, nedažnas suvokiame, kokia yra tikroji vyro ir moters vieta, ką jie turėtų duoti šeimai, kaip moters meilės energija gali sustiprinti vyrą… Jei žmogus gimsta darnioje ir harmoningoje šeimoje, jis turi puikų pavyzdį, kuriuo remdamasis gali kurti savo šeimą. Jei ne, tenka mokytis, perprasti tuos paslaptingus vyriškumo ir moteriškumo kodus.

Ar tikite likimu? Atgyvenome atkarpėlę dviese, o dabar lieka vienatvė, kuri taip pat gali būti graži, prasminga?…

Kartais susimąstau, kad man nesvarbu, su kuo dabar gražiai ir laimingai gyvenu. Daug svarbiau, kad gyvenimo pabaiga būtų laiminga. Religine ar visatos suvokimo prasme yra ta sielos kelionė – norėtųsi ateityje išeiti į šviesias erdves. Suvokę, kodėl atėjome į šią žemę, dar būdami gyvi turime išsivalyti sielą nuo nereikalingų dalykų. Svarbu padėti tai suvokti vaikams, artimiesiems ir visiems besikreipiantiems patarimo. Mūsų gyvenimas nėra vien rūpinamasis kūnu, protu, emocijomis. Esame kažkas daugiau nei mūsų turtai ir darbai, kuriuos paliekame pasauliui. Daug svarbiau tai, kokį pėdsaką paliksime kitų žmonių širdyse ir kokią sielos informaciją išsinešime, kai „nusileis paskutinė uždanga…“

Savo pašnekovams mėgstu sakyti: „Nesikoncentruokite vien į pinigus ar titulus, pamiršdami šeimą, vaikus, fizinę ir dvasinę sveikatą…“ Kartais pasiūlau perskaityti tai, ką prieš mirtį rašė Stivenas Polas Džobsas, vienas iš „Apple“ kompanijos įkūrėjų. Paskutiniai jo žodžiai skambėjo maždaug taip: „Už pinigus galima nusipirkti prabangią palatą, priežiūrą, gydymą, bet sveikatos ir meilės nenusipirksime.“ Meilė – vidinis mūsų resursas. Tačiau turime daug ko, kas nėra meilė. Galime tai pakeisti.

DĖMESIO! palikę savo el. paštą žemiau, Jūs pirmieji gausite nuorodą į sekantį  straipsnį.

2020 rugpjūtis/ kalbino Virginija Barštytė

Emocinis intelektas, EQ ir dvasingumas 

 

Smagu stebėti, kad daugėja žmonių, kuriems gana artimos ir aktualios emocinio intelekto, emocinės kompetencijos EQ, dvasingumo, sąmoningumo temos.

Kaip jūs aiškinate emocinio intelekto sąvoką – ar tai dvasingumo sinonimas?

Gelmę atradau tik po daugelio patyrimų, žinių ir analizių. Žodis „dvasingumas“ man ilgą laiką tiesiogiai siejosi su religija. Mačiau daug religingų, bet žemos moralės žmonių, augau religiją neigiančiu sovietmečiu, todėl man šis žodis nebuvo priimtinas, neskatino gilintis į jo esmę. Sąvoką dvasingumas dažnas suvokia savaip, gal dėl to jis nelabai plačiai vartojamas viešoje erdvėje. Galbūt ir kitiems kyla asociacijų su religija, taigi, siekdami to sutapatinimo išvengti, mokslininkai žmogaus sąmoningumui bei dvasingumui apibrėžti rado alternatyvią sąvoką – emocinis intelektas (EI, EQ) .

Bendrąja prasme emocinis intelektas – tai gebėjimas atpažinti ir suvokti savo ir kitų emocijas, jas tinkamai valdyti santykyje su savimi ir kitais. Aukšto emocinio intelekto žmogus pastebi ryšį tarp vyraujančių minčių, emocijų ir iš jų kylančių veiksmų ir geba tai kontroliuoti. Ir ne tik. Kurdamas santykius, jis geba tiek savo, tiek kitų neigiamas emocijas transformuoti į teigiamas.

Ar tai įgimta, ar tik įgyjama savybė? Ar galima sąmoningai ugdyti, stiprinti emocinį intelektą?

Matyt ir vienaip ir kitaip: vieni gimsta turėdami aukštą emocinio intelekto koeficientą (EQ), kiti jį sustiprina augdami, bręsdami. Nebūtina perprasti, kokie cheminiai procesai vyksta, kokie hormonai išsiskiria ir paveikia organizmą, kai patiriame emocijas, vienaip ar kitaip pasijuntame, elgiamės. Besiaiškindami smegenų sandarą, veiklą, fiziologinius, cheminius procesus, galime nukrypti į detales, tačiau nesuvokti esmės. Svarbu žinoti, kaip tuos procesus žmogus turėtų savarankiškai kontroliuoti. Ir, žinoma, kaip stiprinti emocinį intelektą, kuris jam padėtų išsilaisvinti nuo įtampos, nerimo, streso ir užtikrintų aukščiausią santykių kokybę šeimoje, veikloje, aplinkoje, gerintų sveikatą, kūrybingumą, teiktų energijos, reikalingos aktyviai veiklai.

Būna, kad žmogus su aukštu intelektu (IQ) ir, palyginti, žema emocine kompetencija (EQ), įgyja puikų išsilavinimą, turi gerai apmokamą darbą, yra turtingas, tačiau jaučia įtampą, nerimą, stresą, o tas, kuris turi aukštą EQ , bet, galbūt, žemesnį intelektą, lengviau įveikia sunkumus ir nesėkmes, yra laimingesnis bei harmoningesnis. Kodėl?

Pastarasis dažniau mokosi iš savo klaidų, geba geriau ir greičiau identifikuoti streso šaltinį ir neleidžia jam paveikti jo asmeninio gyvenimo, darbinių santykių, sveikatos, todėl ir jaučiasi geriau. Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai skelbia, kad intelektiniai gebėjimai (IQ) turi tik 15 proc. įtakos mūsų sėkmei, o emocinė kompetencija (EQ) – net 85 proc. Bet kas yra sėkmė ir aukšta gyvenimo kokybė?

Išmintį ir visišką savirealizaciją žmogui garantuoja intelektiniai gebėjimai (IQ) kartu su išlavinta emocine kompetencija (EQ). Toks žmogus lengvai ir išmintingai kuria, veikia, užsitikrina materialinę gerovę sau ir kitiems, turi kasdienį lengvumo bei laimės pojūtį. Visa tai ir galime vadinti aukšta gyvenimo kokybe.

Žmogaus sąmoningumo lygį galime įvertinti, stebėdami jo elgesį ir reakciją į aplinką. Elgesį lemia emocijos ir jausmai, o gebėjimas jas valdyti priklauso nuo asmens sąmoningumo, emocinio intelekto lygio (EQ). Sąvoką „sąmonės lygis“ vartoja dr. D.R Hawkinsas knygoje „Galia ir jėga“, kalbėdamas apie žmogaus gebėjimą suvokti save, pasaulį ir Dievą. Jo pateiktas sąmonės lygių žemėlapis, manau, yra tapatus emocinio intelekto lygiui (EQ). Tik jis dar išsamiau paaiškina, kaip mūsų suvokimas ir emocinė būsena veikia kūną, kokios emocijos jį stiprina, kokios silpnina. Pasirodo, mūsų smegenys veikia kaip energijos modelių imtuvai, kurių šaltinis yra sąmonė. Vadinasi, mes esame kažkuo panašūs į radiją ar televiziją. Jeigu mūsų smegenys yra imtuvas, turi būti ir transliuotojas. Kas tai?

Gal tai mūsų pačių sukurta ir į aplinką ištransliuota minčių ir emocijų energija?

Pagal tvermės dėsnį, niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Vadinasi, nedingsta ir mūsų mintys, emocijos. Greičiausiai jos tūno mumyse pačiuose ar pasiekia tuos, kuriems buvo skirtos, kai apie juos pamąstėme, pastiprinome tas situacijas, kurioms skyrėme dėmesio. O energijų poveikis? Šviesių emocijų, minčių ir žodžių srautas teikia gėrį, grožį ir palaimą. Ką siunčiame kitiems, tas sugrįžta atgal. Juk kuriame ne vien veiksmais, bet ir mintimis, jausmais. Nepamirškime, kad mintys, emocijos ir jausmai – tai labai galingos energijos. Kai galvojam apie tai, kas gera, jį ir stiprinam savo mintimis, o kai nuolat grįžtame prie blogio –sustipriname blogį. Sukuriame tam tikrą energijos lauką, kuris veikia mūsų pačių ir kitų gyvenimus. Galbūt taip pat atsiranda „transliuotojas,“ prie kurio prisijungia mūsų smegenys. Gavusios informaciją, smegenys ją transformuoja į mintis, kurios sukelia emocijas ir iš to kylančius veiksmus. Stiprus transliuotojas sugeba valdyti mūsų dėmesį ir stengiasi pritraukti kuo daugiau „imtuvų“ (panašu į TV ar radijo reitingus). Nesąmoningi žmonės to nesuvokia ir lengvai pasiduoda jų įtakai. Procesai vyksta automatiškai, ir žmogaus smegenys jungiasi prie jų pagal savo tuo metu generuojamą dažnį, kurį nulemia konkreti emocinė būsena. Sąmoningas žmogus, suprasdamas, kaip vyksta šie procesai, geba pastebėti, atpažinti ir nuspręsti, ar nori gauti iš to transliuotojo informacijos, ar ji jam naudinga, ar padeda jam, ar jį stiprina, o gal silpnina, sukeldama diskomfortą, skausmą ir kančias. Tai štai tas vadinamas aukštas ar žemas dvasingumo, sąmoningumo, sąmonės lygiai ar EQ, kuris nusako, kiek žmogus geba suvokti, pastebėti ir savarankiškai valdyti šiuos procesus.

Kaip galime stiprinti EQ, kelti sąmoningumą, dvasingumą, sąmonės lygį?

Religingi žmonės greičiausiai patartų melstis ir prašyti Dievo pagalbos skiriant gera nuo blogo. Malda padeda, o ypač grupinė. Vis dėlto, manydami, kad pakanka pasimelsti ir viskas išsispręs, klystame. Gali būti, kad dažnai jaučiam kažko trūkumą ar išgyvenam pavydą, pyktį, gėdą, kaltę, sielvartą, puikybę, panieką ar gailestį sau, kitam… Tuomet mūsų smegenys automatiškai prisijungia prie negatyvios energijos „transliuotojo“. O kūnas atpažįsta neigiamą energiją ir akimirksniu apie tai signalizuoja per pojūčius. Jautresni žmonės tai pastebi gana aiškiai, mažiau jautriems arba užsiteršusiems sunkiomis, negatyviomis emocijomis, daug sunkiau pastebėti pirmuosius simptomus, jie dažniausiai identifikuoja tik rimtas pasekmes – organizmo funkcinius sutrikimus ir ligas.

Sąmoningai stebėdami save, aiškiau pastebim visus savo kūno siunčiamus signalus ir suvokiam, kokia informacija, mintys mus priverčia jaustis prastai, patirti diskomfortą, skausmą. Ir jei tuo metu mes valingai nukreiptume mintis į maldą ar kitus gražius, šviesius dalykus, susijusius su dėkingumu, besąlygine meile, gėriu, grožiu, automatiškai atsijungtume nuo negatyvaus transliuotojo ir prisijungtume prie kitos, mus stiprinančios ir tobulinančios prasmės.

Vadinasi, siekdami stiprinti savo sąmoningumą, EQ , dvasingumą, turėtume save stebėti ir sąmoningai nukreipti mintis nuo blogų reiškinių, situacijų į gerus dalykus bei situacijas?

Taip, tai vadinamasis dėmesingas įsisąmoninimas (angl. mindfulness) – viena iš technikų, kuria kiekvienas galim pasinaudoti. Emocinio intelekto lavinimas, EQ stiprinimas yra nuolatinis procesas ir saviugda, todėl pradinis žingsnis yra savęs pažinimas ir savivoka. Dėmesys, stebėjimas, savistaba ir savianalizė, atsisveikinimas su giluminėmis, trauminėmis emocijomis – jų paleidimas, išlaisvinimas bei elgesio koregavimas padeda mums vengti tų pačių klaidų, ragina kiekvieną kliūtį priimti kaip iššūkį ir naują galimybę, o nesėkmę – vertinga pamoka.

Ne veltui yra sakoma, kad protingas mokosi iš savo klaidų, išmintingas – iš svetimų, o kvailys išvis nesimoko. Jis ir pasižymi nesąmoningumu, žemu dvasingumu bei EQ. Kartą, kalbėdama su savo kliente apie klaidas ir gyvenimo pamokas, sulaukiau jos atvirumo. Pasirodo, iki mudviejų pokalbio ji niekaip negalėjo suprasti, ką posakyje „Pakeisk tai, ką gali pakeisti, priimk tai, ko negali pakeisti, ir atskirk vieną nuo kito“ reiškia „atskirti vieną nuo kito“.

Dažnai žemesnio emocinio intelekto žmonės intensyviai kovoja su problemų pasekmėmis, pvz. su ligos simptomais, kovoja ar taikstosi su kito žmogaus netinkamu elgesiu, jo sunkiu charakteriu ir nesuvokia tikrosios savo problemos ar ligos priežasties. O juk problema gali būti išspręsta, liga išgydyta tik pašalinus priežastį, ne nustūmus gilyn ar pakeitus kažkuo kitu, kas neabejotinai vėliau gali sukelti didesnių sunkumų. Kartais bijoma keisti tai, kas svarbu. Tai nėra lengva. Žinoma, gali būti, kad kai kas jau pernelyg uždelsta, prarasta, tuomet ir tenka keisti požiūrį, priimti tai kaip faktą ir oriai su tuo susitaikyti.

Daug išminties yra emocinio intelekto ištakas apibūdinančioje frazėje: „Kai susijungia protas ir širdis, gimsta išmintis“. Protas atsakingas už logiką, o širdis – už jausmus, emocijas. Kai išmokstame stebėti, analizuoti savo mintis, paleisti įsisenėjusias, nereikalingas, skausmingas traumines emocijas, atpažįstam savo klaidingus įsitikinimus, gebam sąmoningai puoselėti tauriausius jausmus sau ir kitiems, tampame išmintingi. Būtent tokiu išminties šaltiniu yra apdovanoti dvasingi, sąmoningi, aukštos emocinės kompetencijos (EQ) žmonės.

 

2020 gegužė / kartu su portalu 15 min

Karantino iššūkiai: ar išmokote pamoką, kad darbas nėra svarbiausia?

Daugiau kaip du mėnesius visas pasaulis gyvena karantino ritmu. Tikėtina, kad daugeliui tai tikrai nėra paprastas ir lengvas laikotarpis. Tačiau žmonės yra skirtingi ir kiekvienas savaip išgyvena bendrą bei asmeniškai susiklosčiusią situaciją. Vieni, ko gera, ir toliau piktinasi karantino apribojimais, kiti bijo net pasivaikščioti išeiti, treti intensyviai darbuojasi, dar kiti kuria ar dalijasi sąmokslo teorijomis, galbūt pokštauja ar kitaip leidžia savo dienas kompiuterių ir artimųjų draugijoje.

Natūralu, kad šiuo laikotarpiu dažnai mūsų galvose sukasi mintys, susijusios su ateities perspektyvomis, darbo ar veiklos tęstinumu, finansiniu stabilumu ar sveikata. Ir tai kuria ne pačias geriausias emocijas. Be to, neįprastomis ir sudėtingomis sąlygomis labiau atsiskleidžia ir išryškėja žmogaus asmeninės savybės, lenda į paviršių užslopinti jausmai, emocijos, kurie daro įtaką kasdieniams veiksmams ir ateities sprendimams.

Buvimas ištisas savaites tų pačių žmonių – sutuoktinio ir nuolatinio dėmesio reikalaujančių vaikų – apsuptyje tampa nelengvu iššūkiu, ypač tiems, kuriems darbas, veikla ar pramogos buvo kasdienis pabėgimas nuo savęs, artimųjų ir nuo šeimos problemų sprendimo.

Vis dėlto mūsų artimieji turėtų būti pats pagrindinis dalykas mūsų gyvenime. „Antra pusė“ ir vaikai yra mūsų prioritetas, o tai, kas už namų sienų, darbas, karjera, turėtų likti antroje vietoje. Kai tai pasakiau per vieną savo seminarą, iš karto sulaukiau prieštaraujančių komentarų, kad darbas, karjera yra svarbiau arba kad reikia žiūrėti pirmiausia savęs, o tik paskui kitų. Nuomonių yra įvairių, tačiau noriu pasidalyti savo istorija ir įžvalgomis, kodėl taip manau.

Asmeninė išpažintis: kodėl jaučiausi nelaiminga

Gimiau ir augau didelėje šeimoje – viena mergaitė tarp trijų brolių. Mano tėtis žuvo, kai man buvo septyneri, vyriausiam broliui tuo metu buvo penkiolika, antrajam – trylika, o jaunėliui – vos dveji metukai. Gyvenome nedidelėje gyvenvietėje. Mama laikė visus keturis kampus, dirbo dviejose darbovietėse, plius namų ūkis su daržais ir gyvuliais. Darbo tikrai buvo visiems labai daug, bet nieko nestokojome. Jei ko nors ir trūko, tai tik mamos dėmesio, buvimo kartu su mumis, atvirų, šiltų pokalbių bei bendrų pramogų.

Galima ją suprasti ir pateisinti, tačiau ko mane išmokė tokia aplinka? Kokius charakterio bruožus suformavo ir kokį elgesio modelį aš nesąmoningai perėmiau? Ogi stiprios, tvirtai laikančios visus keturis namų kampus ir nuolat „irkluojančios šeimos valtį“ moters filosofiją. Ar ji man naudinga? Pradžioje atrodė, kad taip, nes esu stipri fiziškai, emociškai, veikli, drąsi, galiu net įsukti verslą.

Deja, turinčiai šalia veiklų vyrą, man nereikėjo griebtis irklų, bet kitaip aš nemokėjau… Natūralu, mano prioritetas buvo darbas, verslas. O kiek likdavo laiko, energijos, atitekdavo šeimai, vaikams. Abu su vyru turėjome atskirus verslus, statėme savo namus, nemažai keliavome, o auklės padėjo auginti vaikus.

Save įtikinėjau, kad gyvenu puikiai, prieš kitus ir save vaidinau, kad esu laiminga ir sėkminga, tačiau viduje jaučiausi, atsiprašant, šūdinai. To vidinio nepasitenkinimo nepanaikino nei egzotinės kelionės, nei pramogos, nei puikiai įrengti nauji namai, nei komfortiški automobiliai. Nebent prabangaus vyno taurė trumpam užslopindavo vidinę įtampą bei nuolatinį nerimą. Kaip jautėsi mano vaikai? Manyčiau, panašiai kaip aš vaikystėje.

Prisimenu, norėdama atitrūkti nuo kasdienybės, viena be šeimos išvykau į kelionę autobusu. Keliaudama mačiau ne tik naujų vaizdų, bet ir sutikau įdomių žmonių, su kuriais buvo gera pasikalbėti, padiskutuoti. Sykį, besidalindama istorijomis apie savo vaikus, pasiguodžiau, kokie skirtingi abu mano vaikai, kaip buvo lengva auginti dukrą, nes ji labai paklusni, o štai sūnus tiek daug reikalauja dėmesio, kad geba išvesti mane iš kantrybės. Mano pašnekovė staiga ramiu balsu tarė: „Betgi vaikui ir reikia skirti dėmesio tiek, kiek jis prašo!“

Šie jos žodžiai buvo tarsi mano prabudimo pradžia. Aš daug galvojau ir supratau, kad savo vaikams neduodu to, ko man pačiai trūko vaikystėje – mamos dėmesio, meilės. Grįžau namo ir paklausiau sūnaus: „Ar tuomet, kai tu nerimauji ir netinkamai elgiesi, norėdamas atkreipti mano dėmesį, jautiesi per mažai mylimas?“ Jis atsakė: „Taip“. Tada aš pasakiau: „Susitarkime, kad kai tik tavo širdelė pasijus blogai, tu pasakysi man garsiai: „Mama, man trūksta meilės“. Ir aš stipriai tave apkabinsiu, priglausiu, paguosiu, pasidalinsiu meile, kaip ką tik padariau.“ Sūnus sutiko. Tuo metu jam buvo vos ketveri, bet šį susitarimą ir šią gražią praktiką mes išsaugojome iki dabar, iki jo paauglystės. Nors dabar apkabinti tenka rečiau, tačiau mintimis savo vaikams nuolat siunčiu besąlyginės meilės šviesos.

Kodėl dalintis meile naudinga

Svarbus pastebėjimas, kad tas „meilės davimas“ iš tiesų yra trumpa, bet veiksminga procedūra. Vos išgirdusi jo prašymą, aš atsitraukdavau nuo bet kokių savo užduočių ir visu 100 proc. atsiduodavau šiam meilės davimo procesui. Tie apsikabinimai, taip reikalingi vaikui, vyksta trumpai, nes vos prisiglaudęs ir nusiraminęs jis užsiima savais žaidimais. Tačiau jeigu vaikas to negauna, jis visais įmanomais būdais siekia tą poreikį patenkinti: išdykauja, maištauja, erzina jus ar kitus šeimos narius Kita vertus „davimas meilės“ prisiglaudimo metu ar siuntimas jos mintimis yra labai naudingas dalykas ne tik gavėjui, bet ir pačiam siuntėjui. Kas vyksta tuo metu, kai mes daliname, siunčiame geras su meile, gėriu, grožiu susijusias emocijas? Mes stipriname ryšį. Tai, ką galvojame, ką kalbame, kam skiriame dėmesio, natūraliai tai auginame ir stipriname savyje, aplink mus. Todėl verta savęs paklausti: ką noriu stiprinti ir auginti? Prastus dalykus – baimę, kaltę, gėdą, sielvartą, puikybę, godumą – ar tai, kas neša šviesą, tiesą ir meilę?

Taip jau yra, kad mūsų žvilgsnis lengvai užfiksuoja kitų trūkumus, nepakenčiamas charakterio savybes, kenksmingus, žalingus įpročius ir sunkiai identifikuoja savuosius trūkumus. Kiti, atvirkščiai, būna pernelyg reiklūs sau, užsiima saviplaka, savigrauža, savigaila ar kitokiu mazochizmu ir netgi ima tuo didžiuotis. Tačiau bet kokia agresija, nukreipta tiek į save, tiek į kitus, yra žalinga, kelia įtampą, stresą, organizmo sutrikimus ir rimtas ligas. Dar būna ir taip, kad žmogus, stebėdamas ar girdėdamas aplinkinių pastabas apie savo netobulumą, trūkumus, užstringa ties savigrauža manydamas, kad jis yra toks, koks yra, ir jau nieko negalima pakeisti. Arba supratęs, kad dirbti su savimi reikia išties nemažai ir kryptingai, dažnai nuleidžia rankas.

Išbristi iš tokio užburto neigiamų minčių, emocijų ir veiksmų rato išties nėra paprasta, tačiau tikrai įmanoma, jeigu tik priimame sprendimą ištrūkti. Ir pirmas žingsnis yra pripažinimas, kad problema egzistuoja. Žmonėms būdinga neigti, kad jie turi problemų. Daug lengviau ieškoti kaltų, o pripažinti savo trūkumus tikrai reikia drąsos. Vien nuo minties, kad gali reikėti keisti save, savo požiūrį, charakterį, įsisenėjusius nenaudingus įpročius, kyla nemalonios, skausmingos emocijos. Tačiau, kaip sakoma, ilga kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio, nuo akistatos su savimi, savo charakteriu ir įpročiais.

Norint atrasti save, nebūtina keliauti į Indiją

Ieškodami tiesos, savęs ar Dievo, žmonės eina į kalnus, važiuoja į Indiją, išsirengia į Šv. Jokūbo kelią. Ir tai gerai. Tai jau antras pokyčių etapas – paieška. Atsitraukus nuo kasdienybės rutinos, pasikeitus išorės sąlygoms, susidūrus su tam tikrais iššūkiais, suvaržymais, kitaip tariant, išėjus iš savo komforto zonos, galima atidžiau, iš šalies pažvelgti į save ir imti keistis. O šis globalaus karantino laikotarpis mums ir suteikia panašių nepatogumų, suvaržymų, pakitusių gyvenimo aplinkybių.

Gal ir gerai, kad nebereikia toli keliauti, siekiant pažvelgti į save ir pamatyti save tokį, koks esu iš tikrųjų. Kiekvienas daugiau ar mažiau esam pripildytas įvairiausių troškimų, aistrų, nuoskaudų, pykčio, pavydo, sielvarto, kaltės, gėdos, puikybės bei įvairiausios rūšies baimių – pradedant baime veikti ir klysti, prarasti darbą, verslą, turtus, sveikatą, sukurti ar nutraukti toksiškus santykius ir baigiant baime susirgti, pasenti, mirti ar tiesiog pilna krūtine gyventi, džiaugtis, mylėti…

Kiekvieno iš mūsų gyvenimo realybė, kurią nusako mus supantis pasaulis, žmonės, mūsų šeima yra mūsų vidinio pasaulio atspindys. Koks vidus, tokia ir išorė. Greičiausiai ne kiekvienam lengva su šia mintimi sutikti ar bent jau pačią idėją rimčiau apmąstyti, atrasti drąsos tai pastebėti, praktiškai patikrinti ir priimti ryžtingą sprendimą iš esmės keisti netinkamą situaciją.

2020 gegužė / kartu su portalu 15 min

Puiki proga atsikratyti bet kokios priklausomybės: išbandykite specialias veiksmingas technikas

Mes vienaip ar kitaip jau esam įpratę reaguoti į tam tikrus stimulus, ir mūsų reakcija dažniausiai yra automatinė, išmokta ankstesnių patyrimų metu, dažnai savo reakcijų net nefiksuojame, o kartojame išmoktą elgesio modelį. Čia pateikiu keletą technikų, iš kurių labiausiai patikusias galėsite panaudoti tomis silpnumo akimirkomis, kai nepalankios aplinkybės išmuša iš vėžių. Jos ne tik padeda susitvarkyti su įtampa ir stresu, bet gali padėti įveikti įpročius, kurie mums nepatinka, bet vis jiems neatsispiriame.

Diskomforto stebėjimas

Labai veiksminga diskomforto įveikimo technika, jei dėl kokių nors priežasčių tenka kęsti alkį ar sąmoningai badauti, taip pat norintiems mesti rūkyti. Pastebėta, kad tokio tipo diskomfortas turi bangavimo tendenciją.

Taigi jūsų užduotis yra stebėti:

a) kada, pavyzdžiui, alkio banga ateina
b) kurioje kūno dalyje atsiranda tas alkis?
c) kaip sužinote, atskiriate, kad tai yra būtent alkis, o ne kitas pojūtis?
d) pastebėkite ir įvertinkite balais nuo 0 iki 10, koks alkio bangos stiprumas?
e) kur jos pakilimas, kur pikas, kur nusileidimas?
f) kiek ilgai trunka alkio banga?
g) kada baigiasi ir kada vėl prasideda?
h) kiek laiko tęsiasi?

Įsivaizduokite, tarsi patys su savimi atliktumėte alkio įveikimo tyrimą. Sąmoningai save stebite ir mintyse žiūrite į savo alkį tarsi iš šono, fiksuojate visus su juo susijusius parametrus. Taip pat verta stebėjimų rezultatus užsirašyti ir palyginti.

Pasirodo, kad žmonės, kurie sugeba sąmoningai stebėti savo diskomfortą, sugeba daug geriau su juo susitvarkyti. Ir atvirkščiai, tie, kurie bando neigti, kad jaučia diskomfortą, bando nuo jo pabėgti ar kažkokiais būdais su juo kovoti, jis užvaldo visą žmogaus kūną ir sielą.

Diskomforto prognozė

Kartasi nesiimame tam tikrų darbų ar užduočių manydami, kad procesas gali sukelti diskomfortą arba skausmą. Tokiais atvejais labai gelbsti išankstinės prognozės ir fakto fiksavimas. Tuo tikslu nusibraižykite lentelę, kurioje užrašysite savo prognozių ir stebėjimų duomenis.

Taigi prieš kažką darydami prognozuojame, kiek veiksmas bus nemalonus, sudėtingas, o po darbo įvykdymo paanalizuojame praktiškai, kiek gi jis buvo sudėtingas ir nemalonus. Kartais mums tik atrodo, kad bus sudėtinga, patirsime stresą, diskomfortą, todėl dažniausiai ir nemėginame. Tačiau, kai pradedame kažką daryti, paaiškėja, kad daugiau baimės yra mūsų vaizduotėje nei realybėje.

Slydimo technika

Jei nusprendėte mesti rūkyti, nevartoti alkoholio, nevalgyti saldumynų, keletą dienų pabadauti ir pan., būtinai aplankys mintis, kad to nebeverta daryti. Atsispirkite pagundai su tuo kovoti. Tiesiog stebėkite save ir savo mintis kaip pašalinis žmogus. Užfiksuokite, kokios mintys ateina, kokie pojūčiai atsiranda kūne ir kokioje vietoje. Jokios kovos mintimis, žodžiais ar veiksmais su tuo diskomfortu, o tiktai stebėjimas ir priėmimas kaip visiškai natūralaus proceso.

Pavyzdžiui: noriu valgyti! Labai natūralu. Noriu parūkyti! – Taip, (sakau pats sau) aš tave suprantu, sunku. Taigi pirmas žingsnis: Noriu – sunku – suprantu.

Antras žingsnis yra pasakyti sau, kad jums nėra būtina elgtis pagal šią akimirką kylantį norą, poreikį, pojūtį. Tai lyg dialogas su savimi: aš noriu valgyti, rūkyti, mirštu kaip noriu! Atsakykite savo vidiniam balsui: aš visa tai suprantu, bet neprivalau eiti dabar parūkyti ar pavalgyti.

Trečias žingsnis – jūs elgiatės taip, kaip esate nusprendę, o ne taip, kaip sako dabartinis jūsų jausmas, dabartiniai jūsų pojūčiai. Ketvirtas – primenate sau, kad esate įsipareigoję prieš save, prieš komandą (būna daug lengviau tai padaryti su grupe žmonių nei vienam) atsilaikyti prieš iškylančius sunkumus.

Sutrumpintai slydimo technika atrodo taip: Priimate visas ateinančias mintis ir stebite emocijos, pojūčius, kurioje kūno dalyje jie pasireiškia, ir su niekuo nekovojate. Atsisakote atlikti veiksmus, kylančius iš tuo metu ateinančių minčių ir pojūčių sukelto momentinio diskomforto. Elgiatės būtent taip, kaip nusprendėte, kaip įsipareigojote, o ne taip, kaip skatina kylantis diskomfortas. Primenate sau, kad esate įsipareigojęs.

Slydimo technika, tai lyg savotiška meditacija. Jeigu ateina gera mintis, džiaugiamės ja, ateina bloga mintis – irgi gerai, ir elgiamės pagal savo sprendimus. Minčių mus aplanko galybė, kokių 60 tūkst. per parą. Jos ateina, išeina, o vertybės, įsipareigojimai yra tai, ką mes sąmoningai pasirenkame patys.

Dėmesio perjungimas

Šią techniką naudojo vaikai, dalyvavę vadinamajame Zefyro teste.

Pabandykite įsivaizduoti, kad jūsų galvoje yra jungiklis, atsakingas už jūsų valios pasireiškimą. Jungiklį galima nustatyti į tris padėtis, t. y. zonas, kurios atsakingos už visai skirtingas veiklas. Kairėje yra zona, atsakinga už tai, „ko nedarysiu“; dešinėje – už tai, „ką darysiu“. Centrinė zona atsakinga už tai, „ko noriu“.

Paprastai, norint ko nors atsikratyti, susitelkiama į tai, „ko nedarysiu“. Pavyzdžiui: aš nerūkysiu arba nevalgysiu saldumynų. Pagrindinė jūsų užduotis yra „perjungti jungiklį“ ir susitelkti į tai, „ką darysiu“. O tai reiškia – ne į maistą, kurį norite valgyti, o į kokią nors veiklą, kurią norite atlikti. Pavyzdžiui, norisi valgyti, parūkyti, bet einate pasportuoti, pasivaikščioti arba atliekate kokį nors darbą.

Tai unikali, veiksminga ir greitai atliekama technika, padedanti pereiti nuo minties, ko nedarysiu, prie pozityvaus konstruktyvaus veiksmo („ aš dabar darysiu“), o po to perjungti jungiklį į trečią, vidurinę, poziciją: „aš noriu tai daryti: aš noriu būti laisvas nuo saldumynų, alkoholio, rūkymo ir pan.“ Čia verta prisiminti, dėl ko jūs tai darote. Ir tais sunkiais momentais patartina atsiversti savo svajonių knygą, peržiūrėti, kokie yra jūsų tikslai. Tai padės užtvirtinti pasirinktą ketinimą ir atlikti kryptingus veiksmus.

Pritraukimas ir atitolinimas

Tai labai paprastas veiksmas, kuris užtrunka tik kelias sekundes ir gali iš esmės pakeisti jūsų sugebėjimą save kontroliuoti.

Nustatyta: kai žmogus atitolina nuo savęs pagundos šaltinį, jis gali daug lengviau susivaldyti, o kai pritraukia – atsisakyti labai sunku. Tai buvo pastebėta, kai buvo analizuojami žmonės, kurie laikosi dietos, atsisako rūkymo, svaigalų.

Taigi, jei apsisprendėte, pavyzdžiui, laikytis dietos, kai norėsis užkąsti, pabandykite atitraukti tai nuo savęs, nueiti toliau nuo maisto šaltinio ir pažiūrėti, kaip keičiasi jūsų jausmai. O jeigu norite paeksperimentuoti, pyragaitį pasidėkite šalia ir stebėkite, koks jausmas kyla, kai tas pyragaitis prieš nosį ir kai jo nėra.

Vidinio balso kontrolė

Visi žmonės anksčiau ar vėliau išgirsta vidinį balsą, kuris gundo daryti dalykus, kurie jiems visiškai nereikalingi. Kadangi jis pasireiškia autopilotu, mes net nesuvokiame, kad jis toks yra ir, užhipnotizuoti to vidinio balso, pradedame jo klausyti, net patys nežinodami kodėl.

Šios technikos esmė yra įsiklausyti ir išgirsti tą vidinį balsą ir atsakyti sau, iš kur gi jis sklinda: iš kairės ar iš dešinės? Koks jis, kokio tembro, tai vyriškas ar moteriškas balsas, ką jis primena? Kokius jis sako žodžius?

Kai tik aptinkate, išgirstate tą balsą, reikia įsivaizduoti, kad jūsų rankose yra pultas, ir jūs galite tą balsą pritildyti, atitolinti ar pakeisti tembrą, žodžiu, visiškai jį valdyti.

Paeksperimentuokite ir galiausiai, naudodamiesi pulteliu, padarykite jį vos girdimą ir galiausiai išjunkite. Stebėkite, koks geras jausmas, kai tas balsas tampa jums pavaldus. O tai reiškia, kad jūs jau turite raktą į vidinio dialogo kontrolę.

Nuo to momento, kai tai padarysite, suprasite, kad balsą, kuriuo jūs taip tikėjote ir kuriam paklusdavote, galite tiesiog užgesinti ar išjungti. Nustebsite, kokią milžinišką savikontrolę suteikia ši technika.

Šeimininko pozicija

Ji ypač aktuali, kai reikia priimti sprendimą – pasiduoti pagundai ar nepasiduoti – ir tęsti ankstesnį savo nusistatymą, pavyzdžiui, nerūkyti, negerti, nevalgyti ir t. t.

Prieš apsispręsdamas žmogus tam tikrą dalį laiko galvoja: suvalgyti ar nesuvalgyti tą gabalėlį pyragaičio, surūkyti cigaretę ar ne?
Po to aplanko mintis: tik vieną kąsnelį, tik vieną cigaretę, tik vieną taurelę…

Šios technikos esmė tokia: prieš priimant galutinį sprendimą pasiduoti ar susilaikyti, reikia padaryti trumpą pauzę ir pasakyti sau: kai atliksiu kokį nors vieną veiksmą, dar kartelį pagalvosiu apie tai, ir apsispręsiu.

Įsidėmėkite: kai atliksiu vieną veiksmą! Tas veiksmas yra, pavyzdžiui, pakeisti savo kūno padėtį: ištiesti nugarą, pakelti smakrą, suspausti kumščius, pakeisti veido išraišką į labai valingo žmogaus, pradėti kvėpuoti energingiau – kitais žodžiais tariant, pakeisti pozą iš aukos į šeimininko.

Tai atlikus, iš naujos pozos dar kartą pagalvokite: pasiduoti ar ne? Maloniai nustebsite, kad fiziškai pakeitus savo pozą svertai gali pakrypti į kitą pusę, nes jūs tampate savo galutinio apsisprendimo šeimininku.

O jeigu ir tokioje pozicijoje priimsite sprendimą pasiduoti, tai ir pasiduokite. Tačiau bus daug lengviau grįžti atgal ir tęsti ankstesnį nusistatymą.         Straipsnio nuoroda žiniasklaidoje >>>

 

P.S. Jei šiuo metu išgyvenat sunkų periodą, patiriat įtampą, tuomet pirmiausia verta susitvarkyti su emocijomis, kad atgautumėt jėgas ir pasitikėjimą ir aiškiau įžvelgtumėte geriausius savo situacijos sprendimo variantus ir imtumėtės tikslingų veiksmų.

Daugiau informacijos apie konsultacijas ČIA>>>

DĖMESIO! palikę savo el. paštą žemiau, Jūs pirmieji gausite nuorodą į sekantį  straipsnį.

2020 kovas / kartu su portalu 15 min

Esminiai klausimai, į kuriuos atsakę galėsite pagerinti santykius šeimoje ir darbe

Kiekvienas iš mūsų nori gerai jaustis savo asmeninėje erdvėje ir darbe, tačiau dažnai taip užsisukame savo mintyse, kad įstringame uždarame neigiamų emocijų rate, iš kurio nematome išėjimo. Streso valdymo ekspertė Rita Regalė teigia, kad išeitis yra, tereikia sąžiningai sau atsakyti į keturis klausimus ir drąsiai pažvelgti į mūsų vaizduotės sukurtus tris „dramblius“.

Kaip rašė rusų rašytojas Levas Tolstojus, visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip. Manyčiau tą pačią mintį galima būtų pritaikyti tiek šeimos laimei nusakyti, tiek įvairių kolektyvų, organizacijų mikroklimatui bei sėkmei paaiškinti.

Turbūt sutiksite, kad šeimas ir kolektyvus sudaro žmonės, kurių bendravimo kokybę bei siekiamų tikslų rezultatus reikšmingai veikia santykiai.

Dažnai tenka konsultuoti įvairių lygių vadovus, kurie turi problemų darbe ar šeimoje, o dažnu atveju ir ten, ir ten. Turintieji sudėtingą situaciją šeimoje ar kolektyve dažniausiai yra užsisukę cikliškame tų pačių neracionalių minčių, negatyvių emocijų ir veiksmų labirintuose.

Norint išeiti iš šio užburto rato, reikalingas naujas žvilgsnis iš šalies arba, kaip sakė garsus fizikas Albertas Einsteinas, išspręsti sisteminę klaidą pavyksta tik pakilus virš tos sistemos ar išėjus už jos ribų. Kitaip tariant, tai padaryti įmanoma arba pasitelkus nepriklausomą ekspertą iš šalies, arba pačiam pakeitus (tiksliau – kokybiškai pakėlus) savo mąstymo, suvokimo lygį.

Kaip žinome, mąstymo lygis paprastai keičiasi lėtai, palaipsniui su patirtimi, žiniomis, naujais įgūdžiais ir gebėjimu atsirinkti bei pasinaudoti vertinga informacija.

Keturi klausimai paprasti tik iš pirmo žvilgsnio

Siekiantiems keisti netenkinančią situaciją, gebantiems pasakyti „stop“ ir nebijantiems pažiūrėti tiesai į akis, rekomenduočiau paieškoti gilesnių atsakymų į keturis svarbius klausimus.

Šie klausimai gelbsti tiek sprendžiant asmeninius egzistencijos klausimus, tiek tvarkantis su įmonės ar organizacijos problemomis, tiek kuriant naujus santykius, šeimą ar gerinant esamą situaciją šeimoje.

1. Kas mes čia esame?
2. Ką mes čia veikiame/kuriame/darome?
3. Kaip mes tai darome?
4. Kas bus, kai tai padarysime/sukursime?

Klausimai iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasti, bet atsakymai gali būti labai paviršutiniški arba iš tiesų esminiai.
Jei esate vadovas ir situaciją nagrinėjate kolektyve, skirkite laiko ir labai atsakingai atsakykite į juos sau patys. Suradę aiškius atsakymus į visus keturis klausimus surenkite neformalų susirinkimą ir to paklauskite visų kolektyvo narių.

Jei jaučiatės atsakingas už šeimos gerovę, tuomet kelkite šiuos klausimus ir šeimos kontekste bei pakvieskite apie tai pagalvoti ir kitus šeimos narius.

Įžvalgesni turbūt pastebėjote, kad vadyboje šie klausimai pasitarnauja kuriant ir aprašant įmonės viziją, misiją, vertybes, identitetą. Manau, ir kiekviena pažangi šeima turėtų apsibrėžti šiuos dalykus, juolab kad šitų dalykų žinojimas padeda priimti svarbius sprendimus, siekti kasdienės harmonijos, išgyventi sunkius laikotarpius, gelbsti susidūrus su krizėmis ar tiesiog auklėjant, motyvuojant savo vaikus.

Trumpai panagrinėkime klausimų kėlimo ir atsakymų ieškojimo procesą.

Kas mes čia esame?

Nors atrodo savaime suprantamas klausimas ir atsakymas, bet nepatingėkite dar kartelį jį garsiai įvardinti ir užrašyti. Dažnu atveju atsakymas galėtų būti: šeima, kolektyvas, grupė, kitaip tariant, žmonės, savanoriškai (!?) susitarę dėl kokių nors objektyvių ar subjektyvių priežasčių tam tikrą laikotarpį būti kartu.

Ką mes čia veikiame/kuriame/darome?

Nedarnaus kolektyvo ar nelaimingos šeimos vyraujantis požymis – kai nariai nelabai suvokia, ką jie kartu veikia, daro, kokį galutinį vertingą dalyką, produktą kuria, gamina. Jei paklaustume savęs ar kito, kuo užsiimi savo darbe, gyvenime, greičiausiai gydytojas pasakytų, kad gydo ligonius, mokytojas moko vaikus, kelininkas tiesia kelius, pramonininkas gamina, mamos ir tėčiai augina vaikus ir t. t.

Bet ar dažnas pagalvojame, kokį galutinį vertingą dalyką mes kuriame savo gyvenime, šeimoje, darbe, veikloje? Tas dalykas yra ne veiksmas, procesas, o vertė, už kurią kažkas yra ar bus pasiryžęs mokėti savo dėmesiu, laiku, pinigais ar kitomis vertybėmis. Kviečiu pagalvoti apie tai. Gavus teisingus atsakymus daug kas pradeda dėliotis į savas lentynėles ir tampa gerokai lengviau gyventi ir dirbti pačiam ir aplinkiniams.

Pavyzdžiui, jeigu visi mūsų vaikus mokantys mokytojai suprastų, kad jų galutinis vertingas produktas yra laisvas, laimingas, brandus naudingų jo gyvenimui žinių ir įgūdžių turintis vaikas ar jaunas žmogus, tuomet labiau tikėtina, kad jie vaikams mažiau streso keltų orientuodamiesi į pažymius, bet labiau susitelktų į pažangesnių idėjų, metodų paiešką, kaip tas žinias kuo paprasčiau, lengviau, sumaniau perteikti. Labai kviečiu vyrus ir moteris, mamas ir tėčius pamąstyti, kokį galutinį vertingą dalyką mes kuriame savo šeimose.

Kas bus, kai tai padarysime/sukursime?

Knygų apie sėkmę autorius Stephenas Covey, kalbėdamas apie sėkmingų žmonių įpročius pataria: „prieš pradėdamas galvok apie pabaigą“. Laimingos šeimos ir sėkmingos įmonės ar organizacijos pamatas ir yra gerai suvokta ir aiškiai perteikta vizija – kas bus, kai tai padarysime/sukursime? Žinia, vizija yra labai individualus dalykas. Jos šaknys slypi individualiuose žmonių poreikiuose.

Kartais žmonės susiburia su panašiais poreikiais ir harmoningai siekia bendros vizijos įgyvendinimo, bet kartais būna ir visiškai priešingai – jie tarsi slapta siekia patenkinti savo asmeninius poreikius ir visiškai nesupranta vizijos arba jiems ji nėra svarbi. Taigi prieš kuriant verslą, šeimą ar kitokius ilgalaikius santykius išties svarbu turėti ir pasidalinti su visais šiame procese dalyvaujančiais nariais savo vizija. Ne tik formaliai užrašyti ar išsakyti, bet svarbu ją suvokti kiekvienam nariui ir ja nuolat gyventi.

Žinoma būna ir klaidingų, neekologiškų ir net pavojingų vizijų, apie kurias linkstama nutylėti ir tokiais atvejais remiamasi vien skambiais lozungais, įtakingais žodžiais, kurie viską taip sujaukia, kad gali būti neaišku, ar vizijos autorius pats ją gerai supranta, o gal tik, siekdamas egoistiškų tikslų, vadovaujasi kredo – „drumstame vandenyje lengviau žuvis gaudyti“.

Kaip mes tai darome?

Atsakydami į šį klausimą pamąstykite apie savo jausmus, emocijas, kurios lemia jūsų kasdieninius bei strateginius sprendimai ir veiksmus. Ir pagalvokite, kaip jausdamiesi jūs norėtumėte dirbti, kurti, gyventi, siekti bendros vizijos. Jei teigiate, kad, pavyzdžiui, rūpindamiesi vienas kitu, gerbdami ir mylėdami vienas kitą, profesionaliai, atsakingai, inovatyviai, būtinai apgalvokite, o dar geriau – užrašykite konkrečius veiksmus, elgesį, ritualus, kurie visa tai iliustruoja.

Jeigu jums šie dalykai jau aiškiai suvokiami ir atsakymus turite, bet iškyla sunkumų įgyvendinat turimą viziją, siekiant konkrečių tikslų, jaučiate, kad kažkas vyksta ne taip, bet nežinote – kas konkrečiai ir nuo ko pradėti pokalbį, tuomet turiu jums dar vieną naudingą įrankį.

Tai pasiūlymas pakalbėti apie „tuos dramblius“. Kas tie drambliai? Tai dalykai kurie mums trukdo, kelia nerimą, bet apie juos nutylime.

Trys drambliai – kas tai?

Dažniausiai jie būna 3 rūšių:

1. Rožinis dramblys, kurio nėra ir niekada nebuvo. Tai dalykai, kuriuos, vadovaudamiesi asmeninėmis nuostatomis, vertybėmis, stereotipais, iš ankstesnes patirties kilusiais įsitikinimais, tiesiog kiekvienas sau išsigalvojome.

2. Pilkas dramblys, kurį jaučiame, patiriame, kurio nedidelę dalį užčiuopiame, tačiau tarsi aklieji, palietę dramblio koją, įvardiname ją kaip koloną, o sugriebę už uodegos ją pavadiname šluotele. Nematome bendro vaizdo, todėl sunku suvokti visumą.

3. Nematomas dramblys – didžiausia ir esminė problema, kurios tariamai niekas nemato, nors ji akivaizdžiai bado akis, nes kalbėti apie ją paprastai būna labai nepatogu.

Sutikite, kad tik norėdami matyti, galime pastebėti vieną ar kitą dramblį, o tik pamatę jį, pamatavę, pasvėrę galime suvokti, kokio masto jis yra. Pagaliau tik priėmę sprendimą jį įveikti, galime lengvai ir žaismingai jį sudoroti.

Kaip žinome, drambliai auga ir gali užimti visą jūsų erdvę. Todėl tikrai neverta šalintis, bėgti nuo savų ar bendrų problemų, nes vis tiek jas reikės spręsti, tik gali būti, kad vėliau tai padaryti bus sunkiau ar net per vėlu.

Kai mes nekalbame apie problemas garsiai, mes vis tiek kalbame mintimis ir, skęsdami neigiamose emocijose, susikuriame įvairiausias istorijas bei pačius sudėtingiausius ir kartais kone iš fantastikos srities scenarijus, ko pasekoje keičiasi mūsų nuotaika ir elgesys.

Visuomet prisiminkime, kad iš minčių gimsta emocijos, kurios yra tam tikros rūšies energija, kurią laikome savyje bei skleidžiame. Pasinerdami į neigiamas mintis mes patiriame neigiamas emocijas, kurios tiesiog tvyro aplink mus, mūsų erdvėje.

Kuo ilgiau ir labiau mes skęstame neigiamose emocijose, tuo daugiau neigiamos energijos apie save prikaupiame. O kuo blogiau jaučiamės patys, tuo blogiau jaučiasi kiti žmonės ir kenčia mūsų kūnai, signalizuodami apie tai per įvairius negalavimus ar ligas. „Įsielektrinę“ negatyvumu nesąmoningai imame traukti į savo gyvenimą neigiamus įvykius. Todėl labai svarbu išsisakyti, kaip jaučiamės, ir to paties paklausti kito žmogaus bei aptarti, kaip tuos visus „dramblius“ galėtume kuo greičiau įveikti.

Kaip pradėti kalbėti apie nemalonius dalykus?

Pirmiausiai susitarkite dėl pokalbio laiko ir vietos. Nesvarbu, ar tai darbinis ar naminis klausimas, vis tiek patartina tartis iš anksto, kada ir kur visiems situacijos dalyviams priimtina kalbėtis. Jei pokalbį pradėsite nuo klausimo „kas čia vyksta?“ ar „ko čia visi pyksta?“, ne visuomet lengvai ir draugiškai prakalbinsite kitus. Siūlau pokalbio iniciatoriui imti kalbėti apie save ir savo jausmus esamos situacijos atžvilgiu. Tarkime:

– Aš jaučiuosi labai blogai ir vis galvoju, kas yra atsitikę. Labai norėčiau pakalbėti šia tema.
Jums atsako:
– Na, nieko gi neatsitikę, – nes dažniausia nėra smagu prisipažinti.
O jūs tada:
– Iš tiesų, tiek man, tiek galbūt ir tau (ar jums) nesmagu apie tai kalbėti, bet man tai yra labai svarbu. Ar galėtum man padėti išsiaiškinti, kas yra ne taip? Aš iš tiesų jaučiuosi labai blogai, nemiegu naktimis, nerimauju, man daug dalykų pradėjo nesisekti. Niekaip negaliu atspėti, kas yra atsitikę. Man tai yra labai svarbu, aš labai noriu apie tai pasikalbėti ir pradėti pirmuosius žingsnius, kad situacija imtų keistis.

Niekuo nekaltindami, tik pasidalindami savo rūpesčiu, jausmais ir emocijomis, nuoširdžiai išsipasakodami, ką jaučiame, galime prakalbinti kitus žmones, kad jie pasidalintų savo jausmais ir išgyvenimais. Gavę daugiau informacijos galėsime susidaryti bendrą vieno ar kito dramblio vaizdą ir jau tuomet galėsime apsispręsti dėl jo įveikimo strategijos.

Straipsnio nuoroda žiniasklaidoje >>>

P.S. Jei šiuo metu išgyvenat sunkų periodą, patiriat įtampą, tuomet pirmiausia verta susitvarkyti su emocijomis, kad atgautumėt jėgas ir pasitikėjimą ir aiškiau įžvelgtumėte geriausius savo situacijos sprendimo variantus ir imtumėtės tikslingų veiksmų.

Tikrosios Jūsų problemos priežasties ir naudingiausių, tinkamiausių Jums sprendimų ieškom konfidencialaus, nešališko, reflektuojančio pokalbio, koučingo sesijos ar konsultacijos forma Jums aktualia tema:

• Santykiai su vaikais, partneriu, draugais, kolegomis;
• Darbas, veikla, verslas, karjera, savirealizacija;
• Fizinė, emocinė, dvasinė sveikata, gyvenimo prasmė ir kt.
  Daugiau informacijos apie konsultacijas ČIA>>>

DĖMESIO! palikę savo el. paštą žemiau, Jūs pirmieji gausite nuorodą į sekantį  straipsnį.

2020 vasaris/kartu su portalu 15 min

5 konfliktų sprendimo scenarijai: kada kurį pasirinkti?

Kiekvienas turime savų tikslų ir norų. Kai mūsų poreikiai ir požiūriai panašūs galime lengvai bendrauti, kartu gyventi, dirbti ir sutarti. Tačiau mums tenka susidurti su skirtingomis nuomonėmis, derinti savus ir svetimus interesus šeimoje, veikloje, gyvenime ir retas išsisuka be didesnių ar mažesnių konfliktų. Lektorė, streso ir pokyčių valdymo ekspertė Rita Regalė aptaria penkias konfliktų valdymo strategijas ir pateikia situacijas, kada jos geriausiai pasiteisina.

Vidiniai konfliktai su savimi

Konfliktais įprasta vadinti susidūrimus, ginčus dėl priešingų siekių, požiūrių, interesų. Konfliktai būna vidiniai ir išoriniai. Vidiniai vyksta žmogaus viduje, jo mintyse, apmąstymuose prieš darant vienokius ar kitokius sprendimus bei veiksmus. Kitaip tariant, viena asmenybės dalis kažko nori, o kita tam prieštarauja. Skamba kiek šizofreniškai, tiesa? Bet, jei geriau save panagrinėtume, šių vidinių prieštaravimų turime kiekvienas.

Tarkime, noriu būti stipri, liekna ir tvirta. Šiam norui pritaria visos mano asmenybės dalys. Tačiau tam būtina sveikai maitintis ir reguliariai mankštintis. O šiems konkretiems veiksmas dažnai prieštarauja kita mano vidiniam tinginiui prijaučianti esybės dalis, sugalvojanti milijoną priežasčių, kodėl to nedaryti.

Arba kai reikia susilaikyti nuo didesnio kiekio skanaus, tačiau nesveiko, kaloringo maisto, tai visada pataria, kad šį kartą dar gali sau leisti, bet kitą kartą tai jau tikrai…

Dar didesni vidiniai prieštaravimai vyksta, kai turime priimti ypač svarbius sprendimus savo gyvenime. Pavyzdžiui, ryžtis įgyvendinti seną svajonę, pradėti nuosavą verslą ar tęsti darbą, kuriame nerealizuoji savęs, bet bijai, kad gali nepavykti užsitikrinti reikiamų pajamų; dvejoji – nutraukti ar tęsti toksiškus, bet savaip patogius santykius, tuščiai leisti laiką su netinkama vadinamų draugų (greičiau naudingų žmonių) kompanija ar rinktis sielai artimus žmones ir t.t.

Šiuos vidinius konfliktus labai įsimenančiai atspindi istorija apie du vilkus:
„Kadaise senelis perdavė savo anūkui vieną gyvenimo tiesą. Kiekviename žmoguje vyksta kova, panaši į dviejų vilkų grumtynes. Vienas vilkas atstovauja blogiui: pavydui, apmaudui, egoizmui, ambicijoms, melui. Kitas vilkas įkūnija gėrį: taiką, meilę, viltį, tiesą, ištikimybę ir gerumą. Anūkas, sukrėstas iki sielos gelmių susimąstė, o paskui paklausė: „O kuris vilkas galiausiai laimi?“. Senelis nusišypsojęs atsakė: “Visada laimi tas, kurį tu maitini.“

Kiekvienas turime laisvą valią rinktis, kurį vilką penėti savo mintimis ir poelgiais ir tokiu būdu auginti ir stiprinti. Ir kartais atrodytų tokie menki nuolaidžiavimai blogiui ar kone nekalti prasižengimai tiek sustiprina žmogaus ego, kad, atrodo, net tų dviejų vilkų nebėra ir jau ten retai kas besikauna. Ir kai lygaus priešininko viduje nebelieka, tai kova kaskart dažniau persikelia į išorę.

Išoriniai konfliktai

Išoriniai konfliktai vyksta tarp dviejų žmonių ar grupių. Kaip atsiranda konfliktas? Pavyzdžiui, aš ko nors noriu ir atlieku arba ketinu atlikti veiksmą, kad tą norą realizuočiau. Kitas žmogus irgi turi norų ir jei mūsų abiejų norai tarpusavyje susiję, o veiksmai ar ketinimai nesutampa – gimsta konfliktinė situacija.

Nesuderintus norus ir poreikius lydi trintis, susidūrimai, o jų nesprendžiant ilgainiui ištinka ir krizės.

Kaip žmonės elgiasi konfliktinėse situacijose?

Vienas iš elgesio modelių arba vadinamų strategijų yra siekti bet kokia kaina laimėti, stengtis patenkinti tik savo norus – tempti „antklodę į save“. Kitas – atsisakyti savo interesų ir „dėl šventos ramybės“ nusileisti. Trečias variantas – nesiginčyti, nespręsti ir palikti likimo valiai, „kaip jau bus taip bus“. Dar yra būdas ir dažnai pristatomas kaip pozityvus – ieškoti kompromisų, t. y. abiem pusėms po truputį nusileisti. Pagaliau yra galimybė taikyti bendradarbiavimo strategiją ir, ieškant abiem pusėms priimtinų sprendimo variantų, siekti maksimaliai patenkinti savo ir kito žmogaus interesus.

Nors pastarasis variantas man skamba patraukliausiai, tačiau ir kitos interesų gynimo strategijos, priklausomai nuo situacijos ir asmeninio požiūrio, yra naudojamos tiek sėkmingai, tiek nesėkmingai

1-asis scenarijus – laimėti

Kai vyksta varžybos, kiekvienas siekia laimėti, ir jei viskas vyksta pagal taisykles, sąžiningą pergalę švęsti malonu. Tačiau, jei visus ginčus siekiame laimėti šeimoje ar kolektyve, vargu, ar kaip rezultatą turėsime gerus, sveikus santykius.

Prisimenu, kaip viena moteris pasididžiuodama pasakojo savo norų ir pageidavimų reiškimo bei konfliktinių situacijų sprendimo šeimoje strategiją: „Mano vyras žino, kad gyvenant su manimi būtina laikytis dviejų punktų: 1. Žmona visada teisi. 2. Jei suabejojai žmonos teisumu, žiūrėk pirmą punktą.“

Deja, jų santykiai buvo apnuodyti, todėl ir ji nebuvo sveika, ir vyras kentė sunkią ligą. Puikybės apimta moteris kovojo dėl savo teisumo ir poreikių įtvirtinimo, o vyras buvo verčiamas slopinti savuosius norus ir bent jau formaliai nusileisti.

Svarbu žinoti, kad siekiančiajam laimėti dominuojančiu pranašumu, žmonės nusileidžia tik žodžiais, veiksmais, bet mintyse lieka prie savo nuomonės ir konfliktas vyksta toliau. Savo norų nepatenkinusi pusė gali siekti laimėti ateityje arba netgi kurti keršto planus. Pralaimėjusi pusė paprastai skęsta negatyviose mintyse ir emocijose, kurios, kaip žinia, yra destruktyviai veikianti abiejų konflikto dalyvių organizmus energijos forma, fizinio kūno negalavimus ir ligas sukelianti neigiama emocinė energija. Neigiamų minčių sukurtos emocijos slegia patį pralaimėjusį ir pasiekia tą, kuriam jis jaučia pasipriešinimą. Kitaip tariant, pasąmoniniame lygmenyje prasideda energetinis karas, kurio pasekmes per savo kūno pojūčius kenčia abu konflikto dalyviai.

2-asis scenarijus – nespręsti

Panašūs procesai vyksta ir tuomet, kai abi pusės dėl kažko nepatenkintos, bet garsiai apie tai nešneka ir esą nekonfliktuoja. Tačiau konfliktas tęsiasi pasąmoniniame lygmenyje. Laikydamiesi strategijos „nespręsti“, žmonės emociškai tolsta vienas nuo kito, atsiriboja, tampa svetimi. Arba, kaip sakoma, tolstant širdims žmonės nebejaučia, nebegirdi vienas kito, todėl ima garsiai šaukti. Atsiranda trintis, priešiškumas ir konfliktinės situacijos įgauna susidūrimų formą su atvirais barniais ir agresija. Jei ir toliau neieškoma abiem pusėms priimtinų sprendimų, visa tai dažnai perauga į rimtas krizes su fizinio ar psichologinio smurto elementais.

3-asis scenarijus – nusileisti

Būna situacijų, kai tikrai neverta aiškintis santykių ir iš esmės spręsti situaciją, pavyzdžiui, konflikto dalyviai susitiko atsitiktinai, trumpam susidūrė, jokių santykių neturėjo ir ateityje neturės. Taip gali nutikti, tarkime, kelyje, kai vienas vairuotojas demonstratyviai nesilaiko taisyklių. Tokiais atvejais, nors ir būdamas teisus, išmintingesnis vairuotojas bus linkęs nusileisti karštakošiui, kad situacija kuo greičiau išsispręstų ir abu galėtų judėti toliau. Prisimenu dar vaikystėje išmoktą patarlę: „Jei kvailys prisėdo tavo skverną, tai ilgai neįkalbinėk jo pasikelti, o verčiau nusiplėšk jį ir keliauk toliau.“ Kartais tikrai neverta įrodinėti savos tiesos, nes neišprusėlis vis tiek supras savaip, nusitemps iki savo patyrimo lygio ir „užmuš“ argumentais.

4-asis scenarijus – ieškoti kompromisų

Dažnai tenka girdėti žmones sakant, kad jie sutaria gana gerai, nes stengiasi ieškoti kompromisų. Viena vertus, lyg ir gerai, kai konfliktinėse situacijose kalbamasi, išklausomos abi pusės ir ieškoma sprendimo variantų, tačiau kompromisas visgi yra tik dalinis abiejų pusių interesų patenkinimas. Kompromiso rezultatas pasiekiamas tiek vienai, tiek kitai pusei aukojant kažką manais.

Šis derybų ar konfliktų sprendimo būdas gali būti laikomas kaip geriausias sprendimas, kai ilgai nepavyksta susitarti, nes abi pusės atkakliai siekia maksimalaus savo interesų patenkinimo ir mažai galvoja apie tolimesnę bendravimo kokybę.

Tačiau jeigu yra tikslas išlaikyti ilgalaikius ir draugiškus santykius su kolegomis ar verslo partneriais arba su meile ir pagarba gyventi šeimoje, tai ši strategija nepasiteisina.

5-asis scenarijus – bendradarbiavimas

Sėkmingiau spręsti konfliktines situacijas ir užsitikrinti, kad po visų laimėtų derybų išties jausimės gerai, padeda bendradarbiavimo, kitaip vadinama „laimėkime abu“ („win–win“) strategija. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad konfliktinėje situacijoje laimėti abiem neįmanoma, nes galime prieiti išvados, kad gal ir konflikto nebuvo. Visgi laimėti abiem įmanoma. Čia reikia atkreipti dėmesį, kad iki šiol visą laiką kabėjome apie konfliktuojančių pusių norus, interesus, nuomones, bet ne apie jų poreikius. Dauguma žmonių dažniausiai ir apsiriboja galvodami apie savo norus ir retai kada susimąsto, iš kokio poreikio tie norai kilę.

Kalbant apie poreikius verta prisiminti tą pačią Maslow poreikių piramidę su penkiais pagrindiniais poreikių hierarchijos laipteliais: fiziologiniai, saugumo, bendravimo, saviraiškos, pripažinimo ir dvasiniai.

Nepatenkinti poreikiai

Visus žmogaus poreikius galima suskirstyti į fizinio kūno poreikius, emocinius poreikius, intelektinius (proto) ir dvasinius poreikius. Didžioji žmonijos dauguma gyvena pirmuosiuose dviejose poreikių labirintuose, kiek mažesnė dalis kaip didelės vertybės trokšta žinių ir išsilavinimo. Ir tik nedidelis procentas suvokia save daugiau nei kaip fizinį kūną ir rūpinasi savo ir kitų dvasiniais poreikiais.

Kiekvienas turime dominuojančių, labiausiai išreikštų poreikių, kuriuos sąmoningai ir dažnai nesąmoningai perkeliame į konkrečius norus ir tikslus, kuriuos siekiame realizuoti manydami, kad gavę, ko trokštame, pasijausime geriau. Tačiau iš tikrųjų mums reikia patenkinti savo poreikį.

Ir čia svarbu suprasti, kad poreikio patenkinimas gali būti realizuotas ne tik konfliktinėje situacijoje ginčijamu noru ar požiūriu, bet ir kitais būdais. Kita vertus, prisiminkime, kad kartais nesijaučiame geriau net ir laimėję, gavę, ko siekėme, nes, pasirodo, realizuotas noras neturi nieko bendra su tikruoju poreikiu, dėl kurio patenkinimo ir vyksta trintis ar kivirčai.

Būtent bendradarbiavimo strategija pirmiausia siūlo atpažinti ir suvokti tikruosius abiejų pusių poreikius, kurie siejami su konkrečiu noru, ir ieškoti galimybių tuos poreikius realizuoti.

Prisimenu, kaip viena moteris pasakojo, kaip ji neadekvačiai, ne laiku ir ne vietoje užsipuolė savo vyrą, kuris žadėjo ir nesuplovė indų. Nesunku nuspėti, kad nešvarūs indai buvo tik priežastis, dirgiklis, „paskutinis lašas“, perpildęs nuoskaudų taurę dėl kitų jos nepatenkintų poreikių, kuriuos ji siejo su savo vyru. Ar juos turėjo užtikrinti jos vyras, jau kitas klausimas.

Dažnai mes savo nerealizuotu poreikius siejame su kitu žmogumi, bet tiesa yra ta, kad tas poreikio deficitas glūdi mumyse pačiuose ir kitas žmogus čia nieko dėtas. Stresą ar bet kokį diskomforto jausmą sukelia nepatenkinti norai, susiję su perdėtu saugumo, kontrolės, pritarimo ar unikalumo siekiu. Jų šaknys glūdi mūsų įsitikinimuose, susiformavusiuose iš ankstyvųjų patirčių, emocinių traumų, nuoskaudų, nepaleistų, neišreikštų jausmų.

Tiesa, atpažinti tikruosius poreikius nėra paprasta ir tai užtrunka, nes reikia skirti daugiau laiko savianalizei, gilesniam savęs ir kito žmogaus pažinimui. Tačiau siekiant geresnės ateities ir aukštesnės santykių bei gyvenimo kokybės, investuoti į tai tikrai verta.

Taigi, išmokime sumaniai vertinti ir spręsti konfliktines situacijas, atpažinkime savo ir kito žmogaus poreikius. Pagarbiai juos išsakykime ir neatidėliokime, kol visa tai neperaugo į santykių krizę. Blogiausia, kai užsitęsusi konfliktinė situacija, neišspręstos derybos ima sekinti jėgas, vesti rimtų sveikatos sutrikimų, depresijos ir beviltiškumo link. Atkreipkime dėmesį ir į savo vidinius konfliktus, kurie gali kilti dėl perdėtų lūkesčių sau ar kitiems.

Straipsnio nuoroda žiniasklaidoje >>>

P.S. Jei šiuo metu išgyvenat sunkų periodą, patiriat įtampą, tuomet pirmiausia verta susitvarkyti su emocijomis, kad atgautumėt jėgas ir pasitikėjimą ir aiškiau įžvelgtumėte geriausius savo situacijos sprendimo variantus ir imtumėtės tikslingų veiksmų.

Tikrosios Jūsų problemos priežasties ir naudingiausių, tinkamiausių Jums sprendimų ieškom konfidencialaus, nešališko, reflektuojančio pokalbio, koučingo sesijos ar konsultacijos forma Jums aktualia tema:

• Santykiai su vaikais, partneriu, draugais, kolegomis;
• Darbas, veikla, verslas, karjera, savirealizacija;
• Fizinė, emocinė, dvasinė sveikata, gyvenimo prasmė ir kt.
  Daugiau informacijos apie konsultacijas ČIA>>>

 

DĖMESIO! palikę savo el. paštą žemiau, Jūs pirmieji gausite nuorodą į sekančią  straipsnio DALĮ

2020 sausis / kartu su portalu 15min

Paprastas būdas, kuris padeda išvalyti susikaupusias neigiamas emocijas

Šiais laikais, ko gera, kaip niekada anksčiau, patiriame daug streso ir dažnai nesusitvarkome su savo pykčiu, baime, nerimu ir kitomis neigiamomis emocijomis. Pastarosios ne tik blogina mūsų psichologinę savijautą, bet neigiamai veikia ir fizinę sveikatą, todėl būtina išmokti su jomis susitvarkyti. Išvengti jų praktiškai neįmanoma, tačiau naudojant specialią metodiką, įmanoma jas paleisti, išlaisvinti. Kaip tai padaryti, dalijasi lektorė, streso ir pokyčių valdymo ekspertė Rita Regalė.

Emocijos nusėda skirtingose kūno vietose

Kiekvieną akimirką mūsų galvose sukasi įvairios mintys. Mintys, žinia, yra tam tikra energijos rūšis, kuri sukelia emocijas. Pavyzdžiui, jei dažnai kyla mintys, susijusios su baime, išgyvenama baimės emocija ir baimės energija kaupiasi mūsų organizme. Baimė turi neigiamos energijos ženklą, kuri mūsų organizme pasireiškia kaip diskomfortas, skausmas, organų sutrikimai ar net ligos.

Jei dažnai patiriame pyktį, kenčia inkstai, jei kritikuojame kitus, kenčia kepenys, tulžis, jei trūksta artimųjų palaikymo ir paramos, skauda nugarą, jei per daug prisiimame atsakomybės, darbų ir pareigų, jaučiame įtampą pečių juostoje. Jei neišsakome, ką galvojame, neišreiškiame savęs, turime gumulą gerklėje, o vėliau – ir skydliaukės problemas. Jei „nesuvirškiname“ esamos situacijos, nerimaujame dėl ateities ir bijome ką nors keisti, turime skrandžio, virškinimo sutrikimų. Kai išgyvename dėl artimųjų, kamuoja širdies ligos ir t. t.

Šiuolaikinė medicina jau pripažįsta, kad stresas, nuolatinės blogos emocijos neigiamai veikia žmogaus organizmą. Kaip jau minėta, kiekviena mūsų emocija yra susijusi su konkrečiu kūno organu – tai tarsi projekcija atitinkamoje organizmo vietoje. Iš kitos pusės, žinant žmogaus ligas, nusiskundimus, galima labai daug ką pasakyti apie jo charakterį, požiūrį ir vertybes.

Kas yra emocinis kūnas

Nustatyta, kad per dieną mus aplanko apie 60 tūkst. įvairių minčių. Vienos mintys tarsi užsikabina ir pasilieka, o kitos ateina ir išeina beveik nepastebėtos. Kaip teigia šiuolaikinis mokslas, o ir patys galime pastebėti, lengviausiai įsileidžiame mintis, kurios atitinka esamą nuotaiką, emocinę būseną.

Mintydami teigiamas mintis jaučiamės drąsus, priimantys, mylintys, džiaugsmingi, išsaugom vidinę ramybę, ir kaip taisyklė, įsileisdami į savo galvą blogas mintis apie save ir kitus, išgyvename neigiamas emocijas tokias kaip kaltė, gėda, apatija, sielvartas, baimė, pyktis, pavydas, puikybė.

Tačiau minčių sukurtos emocijos taip pat yra energija, kuri kaupiasi mumyse sudarydama emocinį krūvį, vadinamąjį emocinį kūną. Geros emocijos stiprina mūsų kūną, o prastos silpnina ir, kaip iškraipyta energija, kelia mums diskomfortą. Kaip šiukšlės, nešvarumai mūsų aplinkoje, taip ir neigiamų emocijų energija yra teršalas organizme. Jeigu esame linkę tvarkyti savo aplinką ir rūpintis fizinio kūno higiena, reguliariai praustis, tada, siekdami aukštesnio emocinio intelekto, turėtume išsivalyti ir emocines šiukšles, kurios kaupiasi per patyrimus ir emocinius išgyvenimus nuo pat gimimo. Asmeniškai man artima idėja, kad didžiąją dalį sukaupto emocinio krūvio, užkoduoto šiuolaikiniu genų terminu, kiekvienas atsinešame iš anksčiau, iš praeitų gyvenimų. Visos tos vaikystės traumos, emocinės patirtys, išgyvenimai, nuoskaudos, klaidingi įsitikinimai, mano nuomone, yra mums duoti kaip ženklai, nuorodos, pamokos, kurias turėsime gyvenimo eigoje išmokti, kad jaustumės geriau, galėtume gyventi taikoje ir ramybėje su savimi ir kitais.

Nuskausminimo būdų įvairovė

Dažnai tenka sutikti žmonių, kurie, prisimindami skaudžias vaikystės patirtis ir kitus išgyvenimus, tarsi supranta savo charakterio ypatumus, atpažįsta savo kasdienes mintis, emocijas ir jų padiktuotus elgesio modelius, tačiau niekaip negali pakeisti savęs, jaučiasi tarsi užburtame rate ir nežino, kaip iš to išeiti. Laimė, yra veiksmingų ir saugių būdų atsikratyti visų sukauptų emocinių šiukšlių, trukdančių džiaugtis gyvenimu.

Pastaruoju metu savo seminaruose ar per asmenines konsultacijas pristatau ir praktiškai išmokau dalyvius visiškai saugiai ir labai greitai atsikratyti sukaupto emocinio krūvio taikant emocijų paleidimo techniką. Kodėl tai saugu? Todėl, kad čia nėra jokio šalutinio poveikio ir jokios magijos. Viską sąmoningai, laisva valia atlieka pats žmogus.

Tik nereikėtų painioti emocijų išlaisvinimo, paleidimo su jų slopinimu. Jei skausmą, diskomfortą ar ligą slopiname vaistais, alkoholiu, nikotinu ar narkotikais, tai nėra išsivadavimas. Tokios priemonės apmalšina emocinio krūvio keliamą skausmą ir gal kiek pagerina savijautą, tačiau problemos neišsprendžia.

Kadangi vaistai ar narkotikai (beje ir alkoholis ir nikotinas priskiriamas prie lėtai veikiančių narkotikų) veikia greitai ir nereikalauja didesnių pastangų, dažnas to ir griebiasi.

Sumanesni supranta, kad tai saviapgaulė ir ieško kitokių, sveikesnių būdų. Vieni sportuoja, kiti užsiima kūryba (piešia, lipdo, mezga, siuvinėja…), treti nusiraminimo ieško gamtoje, muzikoje, aromaterapijoje ir pan. Ir tai yra labai gerai – tai tikrai atpalaiduoja, ramina, „nuleidžia garą“ ir „sumažina slėgį“. Bet, mano nuomone, tai labiau veikia kaip dėmesio nukreipimas, kurio metu gauname naujos energijos, papildomą teigiamų emocijų dozę, bet paprastai tai nėra neigiamo emocinio krūvio atsikratymas ir išgijimas.

Skausmas – tarsi snaudžiantis katinas

Edgartas Tilley knygoje „Naujoji žemė“ sukauptą neigiamą emocinę energiją vadina skausmo kūnu, kuris, pasak jo, kaip snaudžiantis katinas laukia progos papildyti savo jėgas, kai vėl išalksta. O tai reiškia, kad situacijos neigiamoms emocijoms išgyventi kartosis ir kartosis. Kol tas katinas gyvens mumyse, teks jį maitinti.

Rinkimės saugų būdą

Iš savo patirties žinau, kad norint pajusti vidinę ramybę, anksčiau ar vėliau tenka išsivalyti, paleisti ankstesnių patirčių, išgyvenimų sukauptą naštą – neigiamą energiją. Ir verta tai padaryti pačiu efektyviausiu ir saugiausiu būdu.

Kodėl akcentuoju saugiausią būdą? Per pastarąjį dešimtmetį pati daug ką išbandžiau ir patikrinau „savo kailiu“, dalyvavau įvairiausiuose mokymuose, susipažinau su įvairiausių rūšių „stebukladariais“ ir netikrais mokytojais žadančiais greitus sielos ir kūno išgydymo rezultatus. Supratau, kokius gerokai didesnius pavojus nei iššvaistytas laikas ar išleisti pinigai jie gali kelti.

Tačiau iš tiesų saugiai atsikratyti neigiamo emocinio krūvio – tai prisiimti visą atsakomybę už save, o ne aklai atsiduoti į kitų rankas. Nebūti naiviam tikintis, kad kas nors už mane tai padarys ir mane išgydys ir suteiks nušvitimą, o suprasti, kad savo skausmą, nerimą, stresą ar ligą susikūrei pats ir pats už ją esi atsakingas. Todėl ir pagrindinį darbą teks atlikti ir to neigiamo krūvio teks atsikratyti pačiam. Kitas žmogus gali tik parodyti, išmokyti, kaip tai padaryti, padėti tai padaryti, bet niekas nepadarys to už tave.

Vaduojantis iš ypač didelio neigiamo emocinio krūvio, verta pradėti nuo specialių fizinių pratimų, masažo ir kvėpavimo technikų. Greitesnių rezultatų pasiekiama derinant įvairias technikas su sąmoninga emocijų paleidimo praktika.

Emocijų paleidimo technika remiasi principu: pastebėti, pajusti diskomfortą kūne, vizualizuoti jį, suprasti, su kokia emocija bei mąstymo ir elgesio modeliu jis susijęs, padėkoti jam ir mintimis leisti pasišalinti, kitaip tariant, paleisti.

Stebėjimas yra esminis dalykas šiame procese. Mes gi žinome: kur dėmesys – ten teka energija. Jei jums ką nors dabar skauda, pabandykite pastebėti tą skausmą, įvertinti jo intensyvumą balais. Galbūt jūsų skausmas panašus į ką nors, į kokį nors daiktą, gal turi spalvą, formą? Jei bandote atsakyti į šiuos klausimus, vadinasi, jūs stebit tą skausmą ir visą dėmesį nukreipiate į tą vietą.

Dabar lieka skausmui (o gal jūs įsivaizduojate, kad tai yra peilis, ar adata, ar dar kas nors), padėkoti, kad buvo, kad padėjo atkreipti dėmesį į save, kad padėjo suprasti, dėl ko jis atsirado pas jus, dėl kokių klaidingų minčių, įsitikinimų ir veiksmų jis dirba savo darbą– kelia jums skausmą, padėkoti ir priimti sprendimą atsisveikinti su juo, paleisti.

Ką reiškia priimti sprendimą paleisti? Manęs dažnai to klausia. Iš tiesų ne visi nori su skausmu atsisveikinti. Pavyzdžiui, skausmas labai parankus, kai norima padejuoti ir tokiu būdu atkreipti į save dėmesį, vengiant ką nors daryti ir teisinantis, kad dabar negaliu, nes man skauda.

Vienos emocijų paleidimo sesijos metu mergina vengė paleisti skausmą pečių juostoje, nes buvo įsitikinusi, kad jis naudingas, nes kai skauda, tai jai primena, kad ir vėl pasirinko netinkamą darbą.

Taip, jis signalizuoja, kad daroma kažkas ne taip, bet tai yra sukaupta neigiama energija, emocinis krūvis, kuris yra kūne, ir jo atsikračius, paleidus jį, nebereikės vėl ir vėl išgyventi situacijų, aplinkybių, kurios, kaip veidrodis, parodo, kas mumyse gyvena, koks klaidingas mąstymo ir elgesio virusas sėdi viduje. Jei paleisi, rasi geresnį darbą arba pamilsi esamą, o jei laikysi, jei ne darbdavys, tai koks nors šeimos narys sukurs tau panašią situaciją, kad skausmas pasikartotų.

Kaip tai atrodo praktiškai

Šis emocijų paleidimo būdas aprašytas knygoje „Sedonos metodas“. Prieš gerą dešimtmetį aš dar teoriškai nežinojau šio metodo, bet, pasirodo, labai metodiškai taikiau jo principus bendraudama su sūnumi. Pasidalysiu viena istorija, kuri, manau, padės aiškiau perprasti šio metodo principą.

Prisimenu, kai sūnus buvo darželinuko amžiaus, jam, kaip ir dažnam vaikui, kai reikėdavo eiti miegoti, pasirodydavo „ožiukai“. Taip mes vadindavome tą man nepatinkantį sūnaus elgesį – nenorą eiti miegoti, kai namuose dar gana aktyviai „verda gyvenimas“. Kai aš priguldavau šalia jo, kad pasekčiau pasaką ir padėčiau jam užmigti (dažniausiai manęs dar laukdavo kiti reikalai ir norėdavau tą procesą paskubinti), atkeliaudavo pas vaiką „ožys“.

Kartą sūnelio paklausiau: „Kas tau neleidžia nusiraminti?“ Jis atsakė: „Ožiukas.“ Aš paklausiau: „Kur jis yra?“ Ir jis atsakė, kad guli lovoj šalia jo. Paklausiau: „Ar gali to ožiuko paprašyti, kad išliptų iš tavo lovos?“ Jis atsakė: „Galiu.“ Po akimirkos klausiu: „Na, kur dabar yra ožiukas?“ Jis sako: „Va ten, ant kilimo, vidury kambario.“ Aš atsikėliau, atsistojau ant kilimo krašto, rodau pirštu į vidurį ir klausiu: „Čia?“ Jis patvirtindamas linktelėjo. Tuomet aš pakėliau koją ir lyg smūgiuodama kamuolį, spyriau ir tariau „Čiuožk iš čia, ožy!“ „Ne, mamyte, negalima taip!“ – prišokęs prie manęs sušuko sūnus. Jis pasilenkė žemyn ir lengvu rankos mostu, lyg švelniai pastumdamas tarė: „Eik, ožiuk, eik!“

Taigi pirmiausia mes identifikavome emocinio diskomforto priežastį – tą vidinį erzelį, kurį sūnus įvardijo ir pavadino ožiuku. Antras dalykas, kurį padarėme: vizualizavome tą ožiuką ir nustatėme jo buvimo vietą. Trečias žingsnis: man pasiūlius sūnus priėmė sprendimą atsisveikinti su juo ir išprašė (šiuo atveju iš savo lovos). Ketvirta, kai aš nelabai draugiškai su tuo ožiuku norėjau atsisveikinti, sūnus išmintingai pataisė mane gražiai paprašydamas jį išeiti.

Čia svarbu atkreipti dėmesį ir suprasti, kad jeigu norėsime atsisveikinti su skausmu ar diskomfortu per prievartą, greičiausiai nepavyks. Sukauptos neigiamos emocinės energijos, to snaudžiančio katino, lengviau atsikratysime su dėkingumu, su meile, švelniai paleisdami, kitaip tariant, blogį neutralizuodami gėriu.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keistai, bet išbandę šį metodą praktiškai suprasite, kad tai paprastas, mažas jūsų pačių kuriamas stebuklas, padedantis jaustis vis geriau ir geriau. Ir tai daryti taps vis paprasčiau – juk ir vairuoti automobilį, vien žinant principus ir taisykles teoriškai, yra sudėtinga, kol neįgundi. Bet to tikrai galima ir verta išmokti. Jei neigiamos emocinės energijos prikaupta daug, jai paleisti prireiks didesnių pastangų. Būna ir taip, kad ji pasišalina tik peržengus tam tikrą skausmo ribą, kurią vienam pačiam pereiti ypač sunku.

Tradiciškai esame likę bėgti nuo skausmo, patirti kuo daugiau malonumų, kad nejaustume skausmo (sielos skausmo). Kai dėl netinkamų įsitikinimų, išmokto klaidingo elgesio, emocinių traumų su savimi ar kitais elgiamės ne taip kaip derėtų, tuomet skauda sielą ir šį skausmą patiriam per kūno pojūčius, ligas. Šį skausmą galime laikyti savyje, slopinti pasmerkiant save lėtai degradacijai arba paleisti.

Nusprendę paleisti, išsilaisviname nuo sukaupto emocinio krūvio ir mums tampa lengviau įžvelgti tikrąsias visų nesėkmių priežastis, priimti racionalius sprendimus, keisti ir koreguoti savo elgesį, veiksmus. Kas kartą paleisdami diskomfortą keliančias emocijas tampame laisvesni ir pradedam sveikti, atkuriam sveiką santykį su savimi ir kitais, atrandam vidinę ramybę turim daugiau energijos darbui, kūrybai, gyvenimo džiaugsmui.          Šis straipsnis žiniasklaidoje: https://www.15min.lt

 

KONSULTACIJOS + emocijų paleidimo PAVYZDYS: 

20 05 07 d. (2 dalies įrašas) iš atviros, viešos konsultacijos projekte ” Viskas apie santykius, emocijas ir stresą su RITA ir AURIMA  > gyvai > žaismingai > paprastai”

Detali info apie konsultacijas >>>

DĖMESIO! palikę savo el. paštą žemiau, Jūs pirmieji gausite nuorodą į sekantį  straipsnį.

2020 sausis/kartu su 15min.lt

Kaip greičiau įveikti sunkumus ir patirti daugiau laimės

Vertindami įvykius, aplinkybes, kai kažkas vyksta ne taip, kaip mums norėtųsi, ne pagal mūsų lūkesčius, įsitikinimus, nuostatas ar vertybes, vadiname tai nesėkme, sunkumais ar problema. Tačiau jeigu kiekvieną sunkumą priimtume sau kaip užduotį, kuri gali ir turi būti išspręsta, ir susitelktume į jos sprendimą, atsakymo variantų paiešką, tuomet visą savo energiją nukreiptume į procesą ir jau vien nuo tos minties turėtume pasijusti geriau. Kaip tai padaryti, pataria lektorė, streso ir pokyčių valdymo ekspertė Rita Regalė.

Svarbu suprasti, kad kiekvieną problemą sudaro dvi dalys – techninė ir emocinė. Kai susitvarkome su emocijomis, techninė dalis dažnai tampa lengvai įkandama. Nesuvaldytos neigiamos emocijos (baimė, pyktis, puikybė, kaltė, gėda, sielvartas) užtemdo net ir racionaliausius protus ir neleidžia įžvelgti optimalių sprendimo variantų. Streso apimto žmogaus mąstymas prilyginamas apsvaigusio nuo alkoholio ar kitų narkotikų žmogaus mąstymui, todėl didelės nesėkmės ar nelaimės akimirką nerekomenduojama imtis karštligiškų, sunkių emocijų padiktuotų sprendimų ar veiksmų.

Kai turime daug norų ir lūkesčių, kaip taisyklė, turime ir daug emocijų. Neišsipildžiusių lūkesčių rezultatas – stiprūs neigiami emociniai išgyvenimai. Yra netgi formulė nusakanti emocijų intensyvumą:

E = IR x L/Lr

E – emocijos, IR – interesų reikšmingumas, L – lūkesčiai, Lr – lūkesčių realistiškumas

Kaip matome, kuo reikšmingesni interesai ir didesni lūkesčiai, tuo emocijos intensyvesnės. Ko gera, sutiksite, kad ypač stipriai žeidžia emocijos, jei neišsipildo lūkestis laimėti derybas dėl kontrakto už milijoną, ir gerokai mažiau nusiminimo būna nesulaukus kasdienio rytinio kavos puodelio į lovą.

2 tipų žmonės: kaip jie elgiasi?

Taigi nesėkmės akivaizdoje, susidūrus su praradimais ar problemomis, pirmiausia reikia susitvarkyti su emocijomis, stresu. Kitas žingsnis yra prisiimti atsakomybę už savo reakciją, t.y. Pagalvoti, kaip esi įpratęs ir kaip norėtum reaguoti į esamus sunkumus: kaip proaktyvus žmogus (kitaip – savo gyvenimo kūrėjas) ar kaip reaktyvus (kitaip – auka arba tironas).

Pažiūrėkime, kaip sunkumų akivaizdoje elgiasi proaktyvūs ir reaktyvūs žmonės.

Laikinumas. Kai proaktyvūs žmonės susiduria su problemomis, jie tvirtina sau, kad visos problemos yra laikinos. Visus neigiamus dalykus jie suvokia, kaip laikiną ir trumpalaikį reiškinį. Jei skauda kažką, tai tik laikinai ir tuojau pat praeis. Prarado darbą, pinigus – bus kitas, greitai vėl uždirbs pakankamai pajamų.

O kai juos aplanko laimė, meilė, džiaugsmas, jie sako, kad tai tęsis amžinai… Kai sunkumai aplanko reaktyvius žmones, jie mąsto, kad nieko gera niekada jau nebenutiks, ir jiems atrodo, kad tai ilgam. Jei silpnas žmogus prarado santykius, jis mano, kad niekada jau nebesusiras sau verto žmogaus, o jei kažkas gera nutinka jo gyvenime, sako: ne, nereikia džiaugtis, nes viskas čia laikina, geriau nesidžiaugsiu, nes po to gali tekti liūdėti…

Apimtis. Kai stiprūs žmonės susiduria su sunkumais, jie neleidžia emocijoms, panikai išplisti į kitas gyvenimo sritis. Į nesėkmę jie žiūri kaip į konkretų rezultatą tam tikroje srityje. Pavyzdžiui, jei darbe nesiseka, jie džiaugiasi, kad sveikata gera ir namuose viskas yra gerai. Trūksta pinigų, bet tik konkrečiam dalykui įsigyti arba būtent šitai sąskaitai apmokėti, ir jų greitai atsiras. Jie sugeba įžvelgti kuo daugiau gerų, gražių dalykų ir nuoširdžiai jais pasidžiaugti: mano šeima yra nuostabi, kaimynai draugiški, klientai geri ir šiaip žmonės malonūs. Tokiu būdu blogus dalykus jie tarsi sumažina, o gerus išdidina.

Silpni žmonės elgiasi atvirkščiai: jei kažką suskaudo, iškart puola dejuoti, koks jis yra ligonis ir kaip viskas blogai… Jie viską stipriai išplečia, išdidina ir nuspalvina juodžiausiomis spalvomis.

Priežastys. Ar pastebėjote, kad jei įvyksta kažkas nemalonaus, dažnas iš mūsų skuba išsiaiškinti, kas gi tas blogietis, kuris taip padarė? Taip pat dažnas klausimas: už ką man visa tai? O kitas dar ir į dangų pažiūri bei atsidūsta: Dievuli, už ką? Kaltųjų paieška yra silpnų žmonių bruožas, o stiprūs žmonės supranta, kad problema yra ir faktas. Taip jau atsitiko, taip jau yra ir teks su visu tuo susitvarkyti.

Atsakomybė ir kontrolė. Stiprūs žmonės niekada nesiteisina ir nieko kito nekaltina. Jie supranta, kad visai nesvarbu, kas sukėlė tą sunkumą, tačiau jie žino, kad turi maksimaliai kontroliuoti situaciją. Jie atsakingai prisiima atsakomybę už situacijos kontrolę ir nukreipia visas jėgas į sprendimų paiešką bei kelia sau klausimą: ką dabar galiu padaryti, kad viskas pasisuktų į gerą pusę?

Proaktyvūs žmonės, kai jiems sekasi gerai, stengiasi minimaliai viską kontroliuoti, nes įsitikinę, kad geri dalykai yra amžini, todėl belieka tik džiaugtis jais. Silpni žmonės viską daro atvirkščiai: kai jiems būna blogai, jie mano, kad yra bejėgiai ir nieko nekontroliuoja. O kai tik atsitinka geri dalykai, jie puola viską kontroliuoti, nes mano, kad be kontrolės ir laimė, ir meilė greitai gali baigtis.

Taigi, pastebėkite save patys ir, remdamiesi pateikta informacija, paanalizuokite, kaip mąstote ir elgiatės jūs. Pavyzdžiui, atsitiko kažkas labai nesmagaus, krizė santykiuose. Kaip reaguosite? Ko gera, vertingiausia būtų krizę priimti kaip laikiną reiškinį ir stengtis, kad ji neišplistų į kitas gyvenimo sritis. Kitas dalykas – neeikvoti jėgų ieškant, kas kaltas, o imtis konkrečių sprendimų ir veiksmų.
Žinoma, visko pakeisti negalime, bet tikrai galime pakeisti bent jau du dalykus.

Pirmasis – jūsų požiūris į visa tai, kas atsitiko, ir siekis susitvarkyti su psichologine problemos dalimi, su savo emocijomis. Antrasis – pasižiūrėti, kas nuo jūsų priklauso, ir pradėti veikti, jei reikia, pasitelkiant kitų žmonių pagalbą.

4 žingsniai, kaip susitvarkyti su nesėkme

Problemos akivaizdoje verta paklausti savęs – ką galiu pakeisti tiesiog dabar? Gali būti atsakymas, kad nieko. Koks požiūris tuomet padėtų susitvarkyti su nesėkme geriausiu būdu? Psichologai rekomenduoja keturis žingsnius:

1. Įvertinkite savo reakciją nesėkmės atžvilgiu. Kaip dabar jaučiatės – pasiruošę spręsti situaciją esate bejėgiai ir renkatės aukos poziciją?
2. Prisiimkite atsakomybę: ką realiai galite pakeisti šioje situacijoje, o jei realiai nieko – koks gali būti naujas požiūris į visa tai?
3. Keiskite požiūrį. Požiūris keičiamas keičiant interpretaciją į įvykį ar situaciją. Pakeisti interpretaciją padeda nauja, papildoma informacija. Tarkime, atsitikus kokiai nors nelaimei, pavyzdžiui, susirgus nepagydoma liga, galime nukreipti savo mąstymą tokia linkme:

• Pirmiausia užduokite sau klausimą: šioje situacijoje mano turima informacija yra nuomonė ar faktas? Ligos atveju paprastai persekioja baimės jausmas dėl skausmo, kančios ar mirties. Bet ar būtinai taip ir bus? Šie klausimai sau yra labai svarbūs, nes mes dažnai turime nuomonę, bet ne faktus, dažniausiai mums tik taip atrodo. Taigi tokiais atvejais būtina pasakyti sau – STOP! Ir paklausti savęs: tai faktas ar nuomonė?
• Atidžiai pasvarstykite, dar geriau – užsirašykite ant lapo popieriaus, kokie faktai yra „už“ ir kokie yra „prieš“ vienokią ar kitokią situacijos interpretaciją.
• Išanalizuokite alternatyvas. Tarkime, manote, kad tai yra pati baisiausia liga ir kad neišvengiamai mirsite. Bet būtina išanalizuoti alternatyvas. Ar yra tų, kurie pasveiko? Tad gal nebūtinai susiklostys blogiausias scenarijus?

• Išanalizuokite pasekmes. Taip jau yra, kad žmonės labiausiai nerimauja dėl galimų pasekmių, todėl verta jas išanalizuoti – tiek geriausias, tiek blogiausias. Netgi vertėtų pamėginti įsivaizduoti ir emociškai mintyse išgyventi patį baisiausią scenarijų, tačiau labai trumpam ir tuoj pat jį pamiršti. Jokiu būdu negrįžkite prie jo mintimis kelis kartus. Taip pat įsivaizduokite, emociškai išgyvenkite ir būtinai užsirašykite ar nusipieškite patį geriausią esamos situacijos scenarijų.
• Dabar, turėdami geriausią ir prasčiausią scenarijus, pasirinkite tą, kuris jums naudingiausias, tą, kuris teikia daugiausiai jėgų, emociškai prisiriškite prie jo ir galvokite apie jį nuolatos.

4. Aktyvūs veiksmai. Situacijai pakeisti imkitės veiksmų, nes veiksmai išjudina, teikia jėgų, padeda greičiau susitvarkyti su emocijomis ir išspręsti klausimą. Problemų akivaizdoje vidinis baimės balsas visada bando stabdyti, bet su juo galima ginčytis. Faktas ar nuomonė? Už ir prieš? Kokie dar galimi variantai? Kokios dar įmanomos pasekmės? Koks variantas yra pats geriausias ir duoda daugiausiai jėgų?

Laimės formulė

Susidūrus nesėkme ar problema, kai kažkas nepavyksta, verta pabandyti išspręsti ją kitaip, kitokiu būdu nei tai darėme iki tol, o jei ir vėl nesigautų, tai bandyti dar kitaip ir įprasti žiūrėti į visas sėkmes ir nesėkmes kaip į savo gyvenimo uždavinių sprendimą, kaip į nuolatinį mokymosi procesą. Prisiminkime, kad sėkmingų žmonių paslaptis yra grįsta didžiuliu kiekiu nesėkmių. Visos tos sėkmės istorijos dažnai neatskleidžia kitos, nesėkmių pusės, nors pamažu jau tampa madinga kalbėti ne tik apie sėkmę, bet ir koks gi buvo ilgas ir sunkus kelias iki jos.

O kad lengviau sektųsi įveikti sunkumus ir daugiau teigiamų emocijų aplankytų, prisiminkime pozityviosios psichologijos atstovų pateikiamą laimės formulę:

L = G x A x P

L – laimė, G – genai, A – aplinka, aplinkybės, P – požiūris.

Yra naujas požiūris, kad genai sudaro tik iki 30 proc. įtakos mūsų gyvenimui. Mokslininkas Bruce’as Liptonas savo knygoje „Tikėjimo biologija“ teigia, kad genų vaidmuo mūsų gyvenime yra gerokai pervertintas, o aplinkos įtaka nepakankamai įvertinta. Naujausi biocheminiai smegenų tyrimai parodė, kad mes patys savo mintimis galime paveikti visas organizmo ląsteles ir keisti savo genus. Savo knygoje jis su subtiliu humoru per gyvenimiškus pavydžius parodo, kaip naujasis epigenetikos mokslas iš esmės keičia požiūrius į materijos ir proto sąsajas, o tai savo ruožtu paliečia ir kiekvieną žmogų, ir visą žmonių bendruomenę, nes mes galime būti tokie, kaip apie save galvojame, kitaip tariant, kokios mūsų mintys, jausmai – tokie ir mes.     Nuoroda žiniasklaidoje: https://www.15min.lt

 

! palikę savo el. paštą žemiau, Jūs pirmieji gausite nuorodą į straipsnį: Sunkių emocijų paleidimas, emocinio krūvio išlaisvinimas

2019 spalis/ kalbėjosi Virginija Genienė

Pasidaryk pats arba kaip gyventi be streso ir nerimo?

Jei dažnai patiriate įtampą ar neigiamas emocijas, metas šią problemą spręsti iš esmės. Gyvenimas pernelyg trumpas, kad būtume nelaimingi, o norint tapti laimingam kartais tereikia atsikratyti kelių neigiamų veiksnių, kuriuos psichologai vadina dirgikliais, arba stresoriais. Kančia neatneša naudos. Ir medikai tvirtina, kad dėl kančios patiriama ilgalaikė įtampa sukelia psichosomatinius sutrikimus, iš pradžių pasireiškiančius skausmu įvairiose kūno vietose, o vėliau peraugančius į rimtas ligas. Streso ir pokyčių valdymo ekspertė Rita Regalė pataria, kokių dirgiklių reikėtų vengti, kad jaustumės ramūs ir laimingi.

 

Keisti arba prisitaikyti

Tiek teigiamas, tiek neigiamas emocijas bei stresą sukelia įvairiausi vidiniai bei išoriniai dirgikliai. Vidiniai susiję su fiziologija (alkis, nuovargis, lytinis potraukis, skausmas ir kt.), o išoriniai kyla iš mus supančios aplinkos (gamta, pastatai, transportas, įrenginiai, žmonės, santykiai, veikla, matomos ir nematomos energijos formos ir kt.). Ir mes patys galime daryti įtaką savo aplinkai ir taip valdyti vidinius dirgiklius.

Žinoma, yra dalykų, kurie nepasiduoda mūsų įtakai, tad prie jų tenka prisitaikyti. Svarbu išmintingai atskirti tai, ką galime pakeisti, ir tai, prie ko tenka prisitaikyti. Didžiausios problemos ir stresas kyla tuomet, kai mes supainiojame šiuos dalykus – imame keisti tai, ko negalime pakeisti, o taikomės prie to, ką privalome pakeisti. Taigi, pasvarstykime, ką mes galime pakeisti, kokie dažniausiai pasitaikantys dirgikliai gali mūsų įtakai pasiduoti, kad geriau jaustumės, o kuriuos turėtume priimti kaip neišvengiamus.

 

Dirgikliai, kurių reikėtų vengti

Atidėliojimas ir skubėjimas. Daug vidinės įtampos mums sukelia nuolatinis skubėjimas dėl nebaigtų darbų, todėl liaukimės juos atidėlioti rytdienai. Pačius nemaloniausius darbus padarykime pirmiausia, kad vėliau galėtume užsiimti mėgstama veikla. Galime netgi susikurti ritualą ir žaismingai jį pavadinti, pvz., rytinis varlės pabučiavimas. Pradėkime veikti DABAR, nes kuo ilgiau atidėliosime, tuo bus sunkiau.

Esu išgyvenusi laikotarpį, kai daug streso jaučiau dėl nuolatinio skubėjimo ir vaikų raginimo rytais, kol pagaliau supratau, kad tą rytinį chaosą, įtampos dozę sau ir aplinkiniams pati ir sukuriu. Šeimos rytinė nuotaika gerokai pagerėjo, kai ėmiau anksčiau keltis, skyriau daugiau laiko sau (mankštai lauke, vandens procedūroms) , pradėjau ruošti šiltus, skanius pusryčius.

Atsikelkite anksčiau, kad nereikėtų lėkti lyg galvą pametus. Vos 30 minučių gali padėti išvengti baudos už viršytą greitį ir panašių bėdų, taip pat laiku atvykti į darbą.

Taigi, skubėjimas dažnai atsiranda dėl negebėjimo susidėlioti prioritetus, prasto laiko planavimo. Tačiau šiuos įpročius tikrai galime išsiugdyti.

Įsipareigojimai. Neretai pasiduodame aplinkinių įtakai ir prisiimame per daug įsipareigojimų, su kuriais neįstengiame susitvarkyti. Tai darome dažniausiai norėdami, kad mumis žavėtųsi, pripažintų, kad pasijustume svarbūs. Tačiau supraskime, kad nesame visagaliai ir jei tikrai esame užimti, išmokime diplomatiškai pasakyti NE ir atsisakyti papildomų užduočių.

Skolos sukelia stresą ir širdies ligas. Išmokime gyventi pagal galimybes. Neišlaidaukime norėdami padaryti įspūdį kitiems. Neapsigaudinėkime galvodami, kad svarbiausias dalykas – materialinės vertybės. Pinigus valdyti turime mes, o ne pinigai mus.

Svetimi reikalai. Labai dažnai susikuriame daug streso be reikalo kišdamiesi į kitų gyvenimą, aptarinėdami svetimas problemas, patarinėdami jiems, manydami, kad esame išmintingesni už kitus. Įpraskime teikti pagalbą kitiems tik tuomet, kai mūsų to prašo. Dažnai žmonės skuba gelbėti pasaulio nesuvokdami, kad jie patys yra įkliuvę trikampyje „auka – tironas – gelbėtojas“. Pastebėkime save, rūpinkimės savais reikalais ir turėsime mažiau priežasčių nerimauti.

Neveiklumas. Įgytos žinios dar neįrodo, kad subrendome. Branda prasidės tada, kai, taikydami turimas žinias, imsime keisti savo gyvenimą. Paprasčiausiai sėdėdami ir siųsdami mintis Visatai nepakeisime nieko. Jei situacija sudėtinga ar svajonės didelės kaip dramblys, jas pasiekti gali atrodyti neįmanoma, todėl kyla nerimas ir įtampa. Tačiau jei tą dramblį padalysime dalimis – mažais darbeliais ir jų atlikimą etapais, tai po kiek laiko pamatysime, kad tą didelį dramblį įmanoma įveikti. Taigi, ką darysime, tą ir gausime.

Negarbingas elgesys. Naktį ramiai miegosime tik tuomet, jei vidinis mūsų pasaulis bus harmoningas ir neišnaudosime kitų savanaudiškais tikslais. Jei pavyks gyventi neapsimetinėjant, užtikrintai pelnysime dvi neįkainojamas vertybes – taiką ir ramybę. Būkime sąžiningi ir bendraukime su sąžiningais žmonėmis.

Pokyčiai. Pažanga neįmanoma be pokyčių. Kartais būname priversti išeiti iš komforto zonos ir patirti nežinomybės baimę, skausmą. Tuomet galime imti saves gailėtis, pykti, nerimauti. Naudingiau būtų galvoti: ką šie pokyčiai duos gero? Galvokime, kad, įveikę sunkumus, tapsime gerokai stipresni.

Kartais manome, kad esame negabūs – nesitaikstykime su tuo. Galbūt teks viską pradėti nuo pradžių, tačiau taip gali pavykti net sukurti ką nors daug geresnio. Norėdami pamatyti realybę, kartais pažvelkime į save tarsi iš šalies. Gal norėdami ūgtelėti turėsime atsikratyti senų įpročių ir nutraukti nesveikus santykius, bet vietoj jų atrasime naujus dalykus, kurie padės judėti pirmyn, pabudins mumyse tokį didelį gyvenimo džiaugsmą, kad eidami gulti nekantraudami lauksite ryto.

Negatyvas. Mūsų protas, būdamas iš principo negatyvus, suka galvoje neigiamų minčių karuselę neretai dėl visai nereikšmingų ar nerealių dalykų. Jei nemokame jų valdyti, mus apima nerimas. Turime išmokti tokias neigiamas mintis išstumti ir užpildyti savo galvą teigiamais dalykais. Pirmiausia venkime (dar geriau – visai atsiribokime) nuo negatyvios informacijos iš žiniasklaidos priemonių ir neigiamai nusiteikusių žmonių.

Nesėkmės. Kiekvieną žmogų lydi tiek sėkmė, tiek nesėkmės. Visi darome klaidų, nė vienas nesame nuo to apsaugotas. Jei matome sėkmingą žmogų, tai žinokime, kad jo sėkmė taip pat sudaryta ir iš nesėkmingų bandymų. Skirtumas tik tas, kad sėkmingi žmonės yra išsiugdę atsparumą nesėkmėms. Sudūrę su jomis, išmokime nenuleisti rankų, nepasiduokime nerimui, o įvertinę situaciją pažvelkime tiesai į akis, pasimokykime iš savo klaidų ir, patobulinę savo veiksmus bei pasitelkę atkaklumą, ryžtingai judėkime pirmyn.

Netinkama veikla, darbas. Jei dirbame darbą, kurio nemėgstame, jaučiamės prastai. Jaučiame įtampą ir tada, kai trūksta žinių, įgūdžių atlikti tam tikras užduotis. Bet ir gavę per daug paprastas, nesudėtingas užduotis taip pat patiriame nuobodulį, užslėptą stresą. Kasdienė veikla, darbas sudaro didelę mūsų gyvenimo dalį, tad kartais esame priversti atlikti ir tai, kas nepatinka. Jei tai tampa kasdiene rutina, verta ieškoti naujų sprendimų. Jei manote, kad susiduriate su neteisybe, nesitaikstykite. Ieškokite kito darbo! Galiausiai rasite norimą darbą ar veiklą, kurioje net dirbdami sunkiai, mėgausitės kiekviena akimirka. Jei darbas yra mūsų aistra, argi jis gali būti našta?

Konfliktai. Kiekvienas turime savus tikslus ir norus. Kai mūsų poreikiai ir požiūriai panašūs, galime lengvai bendrauti, kartu gyventi, dirbti ir sutarti. Tačiau mums tenka susidurti su skirtingomis nuomonėmis, derinti savus ir svetimus interesus šeimoje, darbe, versle, gyvenime. Kartais nepamatuotos asmeninės ambicijos, netinkamas elgesys, negebėjimas tinkamai išreikšti norų, kritikos ar pastabų sukelia konfliktines situacijas, kurios gadina nuotaiką, kelia įtampą ir nerimą. Prasčiausiai, kai užsitęsusi konfliktinė situacija, neišspręstos derybos ima sekinti jėgas, vesti rimtų sveikatos sutrikimų, depresijos ir beviltiškumo link. Išmokime išmaniai spręsti konfliktines situacijas, atvirai, drąsiai ir pagarbiai išsakykime savo nuomonę, poreikius, kritiką ir neatidėliokime, kol visa tai neperaugo į santykių krizę. Atkreipkime dėmesį ir į savo vidinius konfliktus, kurie labai dažnai kyla dėl perdėtų norų ir nepagrįstų lūkesčių sau ir kitiems.

Kritika. Mums visiems labai svarbu būti pripažintiems ir reikšmingiems. Dažnai išgyvename, kad esame nesuprasti ar tinkamai įvertinti. Taip jau yra, kad žmonėms lengviau yra kritikuoti, nei nesavanaudiškai pagirti ir paskatinti. Jei mus įskaudino ar įžeidė kitas žmogus, pasistenkime į situaciją pažvelgti iš jo pozicijų ir suprasti jo elgesio motyvus. Išlaikykime savo orumą, neeikvokime be reikalo savo energijos neigiamoms mintims, išmokime suprasti, atleisti ir pamiršti. Jei mes tvirtai tikėsime savimi, savo sugebėjimais, savo stipriosiomis savybėmis ir išskirtinumu, tai kitų nuomonė taps mažiausiai reikšminga.

Praeitis. Jei kartais atrodo, kad gyvenimo laivas skęsta, veikiausiai metas atsikratyti nereikalingos naštos. Norėdami susitvarkyti gyvenimą, pradėkime nuo visiškai nenaudingų dalykų, tokių kaip senos nuoskaudos, nusivylimai, skausmas. Paleiskime visa tai. Niekada neatversime naujo knygos puslapio, jei vis skaitinėsime ankstesnius.

Vertinimas. Lygindami save su kitais žmonėmis, jų pasiekimais ar turtais, galime pradėti jaustis nesaugūs. Daugiau vertinkime save, savo unikalumą ir taip išvengsime pavydo bei su juo susijusio nerimo. Priimkime esamą situaciją tokią, kokia yra, bei pastebėkime ir būkime dėkingi už tai, ką jau turime. Kai imame jaustis dėkingi net ir už mažus, įprastus dalykus (už maistą, pastogę, šeimą, sveikatą, gamtą, grožį), tai jaučiamės turtingesni ir gyvename susitelkdami daugiausia tik į teigiamus dalykus, o mūsų širdis ir protas kiekvieną žmogų ir situaciją priima su džiaugsmu, skleidžia aplinkiniams teigiamą energiją, pritraukia dar daugiau pilnatvės, džiaugsmo, dar daugiau pačių nuostabiausių dalykų.

Pagyrimai ir padėka. Kartais galime pastebėti, kad žmonės nepatogiai pasijaučia, kai yra giriami ar jiems dėkojama, – jaučiasi tarsi skolingi. Žinoma, kartais pagyrimai ar padėkos nėra nuoširdžios – tėra manipuliacija siekiant naudos. Bet kai esame tikrai nusipelnę, verta išmokti priimti padėkas ir pagyrimus kaip natūralų ir malonų dalyką. Pagalvokime apie tai, kas vyksta, kai mes tariame: „Ai, nėra už ką, neverta dėkoti ar pan.“ Mes juk blokuojame ir atimame iš padėką tariančio žmogaus malonumą ir džiaugsmą jaustis dėkingu už tai, ką jis gavo, pamatė, pajuto. Pasakykime ačiū, kad buvome naudingi ir kad džiaugiamės kartu. Pajuskime tą abipusį pasitenkinimą, tą tekančią dėkingumo energiją visu savo kūnu ir siela.                                                                                                       Straipsnio nuoroda žiniasklaidoje >>>

 

P.S.  O visus, kurių neapleidžia jausmas, kad gyvenimo laivas užplaukė ant seklumos arba plūduriuodamas ima grimzti žemyn, kviečiu ryžtis atsikratyti bereikalingo balasto, sustiprint jėgas, nusistatyti tinkamą kryptį, iškelti bures ir jaučiant stiprią pagalbą, pradėti žaismingai judėti pirmyn! Startuojam nuo DABAR.  Detaliau kaip ir kas rasite  ČIA>>>

 

DĖMESIO! palikę savo el. paštą žemiau, Jūs pirmieji gausite nuorodą į 5 DALĮ: Emocijos ir jausmai. Procesas ir valdymas