2021 vasaris/ kalbino Virginija Barštytė

Ar iš tikrųjų Lietuvoje „nėra vyrų”? 

Žiupsnelis statistikos

2019 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 1,5 mln. moterų. Jos sudarė 54 proc. visų gyventojų. 2019 m. pradžioje „moteriškiausia“ buvo Panevėžio miesto savivaldybė, kurioje 1 000 vyrų teko 1 281 moteris. Druskininkų savivaldybėje 1 000 vyrų teko 1 278, o Kauno miesto savivaldybėje – 1 276 moterys. Išsiskiria Kaišiadorių rajono, Neringos ir Klaipėdos rajono savivaldybės, kuriose vyrų daugiau nei moterų – 1 000 vyrų atitinkamai teko 944, 952 ir 979 moterys.

Nors berniukų gimsta daugiau, bėgant metams vyrų dalis mažėja

75 metų ir vyresnių gyventojų amžiaus grupėje 1 000 vyrų teko 2 421 moteris: daugiausia – Šalčininkų rajono savivaldybėje, kurioje 1 000 vyrų teko 3 005 moterys, o mažiausiai – Klaipėdos rajono savivaldybėje – 2 073.
2019 m. pradžioje šalyje gyveno 19,8 proc. pagyvenusių (65 metų ir vyresnių) žmonių. „Seniausiomis“ šalyje galima vadinti Ignalinos ir Anykščių rajonų savivaldybes. Jose pagyvenę žmonės sudarė atitinkamai 27,8 ir 26,9 proc. Lietuvoje pagyvenusių moterų daugiau nei vyrų. Didžiausias skirtumas tarp pagyvenusių moterų ir vyrų skaičiaus buvo Birštono savivaldybėje: pagyvenę vyrai sudarė 7,8 proc. visų savivaldybės gyventojų, o pagyvenusios moterys – daugiau nei dvigubai, t. y. 16,5 proc.

Moterys gyvena ilgiau nei vyrai

2018 m. šalyje vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 75,9 metų. Vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė – 70,9, o moterų – 80,6 metų. Skirtumas tarp vyrų ir moterų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės sudarė 9,7 metų. Trumpiausia ir vyrų, ir moterų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė užfiksuota Utenos apskrityje – atitinkamai 69,9 ir 80,2 metų. Ir paskutinis neguodžiantis skaičius – Vilnius yra moterų miestas. Čia jų beveik ketvirtadaliu daugiau nei vyrų.

Jeigu bet koks, geriau jokio!

Dažna moterų frazė: „Jeigu bet koks, geriau jokio.“ Ar ne dėl to daugelis moterų pasirenka vienatvę?
Ir aš panašiai galiu pasakyti, nes esu du kartus išsiskyrusi: vienoje santuokoje išgyventi 7 metai, kitoje – 14. Juokiuosi, kad trečią kartą turėčiau pasiekti 21 metus. Turiu užsirašiusi svajones, ko iš tiesų norėčiau darbinėje ir finansinėje srityse, taip pat esu apmąsčiusi, kaip norėčiau leisti laisvalaikį, kokius santykius turėčiau palaikyti su pirmine šeima (mama, broliais, giminaičiais) ir su savo vaikais, partneriu, apie kurį kartais pasvajoju, nes jau 7 metai viena.

Visada atsiranda pretendentų

Neslėpsiu, pasidairau portaluose, su kai kuriais susirašome. Tą patį kalba ir vieniši vyrai: „Jeigu bet kokia, geriau jokios.“ Visada atsiranda pretendentų, betgi renkamės tuos, kuriuos įsivaizdavome šalia savęs. Kažkada svajojau apie aukštą, gražų… Dievas davė tokį, bet jis nuolat lindėjo kompiuteryje, man trūko dėmesio. Vėliau atėjo labai komunikabilus, bet jis siekė kontrolės…

Tie norai ne visada pasiteisina, nes nesąmoningai renkamės į savo tėvą arba į kitą vaikystės autoritetą panašų vyrą. Pradedame draugauti, įsimylime, o paskui pastebime, kad daug kas mums nepriimtina, sakome: „Nekenčiu tokių jo savybių!“ O nekenčiame būtent to, ką turime pačios. Nes iš tiesų į santykius su kitu žmogumi puolame nepažindamos savęs, ypač savo trūkumų…

Kas padarys mus laimingas?

Galbūt klystame, mąstydamos, kad laimingos būsime tada, kai sutiksime savo išsvajotąjį. Žodžiu, kažkas kitas turi padaryti mus laimingas, o ne mes pačios…

Turiu būti laiminga, nes jei man ko nors trūksta, pritrauksiu žmogų su tokiu pačiu trūkumu. Jis tikrai neužpildys tuštumos. Yra paplitęs finansinis išskaičiavimas. Moteris jaučiasi nesaugi ir laukia, kad vyras užtikrintų tą saugumą. Deja, ji pritraukia taip pat nesaugų arba turtingą vyrą, kuris nesirengia dalytis savo finansais. Pirmiausia ji pati turėtų atsikratyti saugumo deficito, t. y. sąmoningai išsigydyti trauminį nesaugumo jausmą. Tuomet ji užsitikrins padėties stabilumą ir fizinį saugumą.

Kodėl reikalingas gyvenimo patrneris?

Iš tikrųjų gyvenimo partneris reikalingas, kad būtų smagiau ir įdomiau gyventi, dvasiškai augti kartu. Tą supranta tik brandus žmogus. Tas emocinis brandumas nevienodas, todėl ir poreikiai skirtingi. Taisyklė paprasta: ką matome kitame žmoguje, tą ir patys turime… Jei jūsų nejaudina į jus nukreipti ribojimai ar nekultūringas kito žmogaus elgesys, vadinasi, jūs to neturite ir taip nesielgiate. Kiekvienas savyje talpiname begalę klaidingų įsitikinimų, trauminių patirčių, nesuvoktų jausmų. Taigi, atsigręžkime į save, pažinkim save, atraskime Dievą. Tada suprasime, kas esame. O jei jums reikia žmogaus tik tam, kad įdomiau praleistumėte laisvalaikį, apsidairykite – šiandien gausu įvairių laisvalaikio praleidimo formų. Neseniai atradau golfą – nuostabiai leidžiu laiką.

Iš tiesų, kokias pasirinkimo galimybes turi brandžios šalies moterys?

Sakydamos, kad nėra vyrų, moterys turi galvoje vyriškumo, atsakomybės stygių. To trūksta, nes užaugome šeimose, kuriose motinos paimdavo vairą į savo rankas. Šį šeimos modelį mačiau savo akimis. Mano tėtis žuvo, kai man buvo 7 metai. Mama buvo priversta laikyti visus keturis kampus. Šį neteisingą modelį atsinešiau ir į savo šeimą: puoliau laikyti tuos keturis kampus, nors mano situacija buvo visai kitokia ir tokios stiprybės manęs niekas neprašė.

Kaip jaučiasi vyras, jei atsisėdus dviese į valtį, moteris pirma griebiasi irklų? Tai jo teritorija. Jei ji užimta, vyras maištauja: pyksta, ima gerti, galbūt eina pas silpnesnes moteris, nes jam irgi reikia save išreikšti. Džiaugiuosi, kad mūsų šalyje jau daug kas ima keistis į gera – netgi vyriškumo stovyklos kuriasi. Jose vyrai gvildena, kas yra vyriška ir moteriška energija, kuo jos skiriasi.

Deja, nedažnas suvokiame, kokia yra tikroji vyro ir moters vieta, ką jie turėtų duoti šeimai, kaip moters meilės energija gali sustiprinti vyrą… Jei žmogus gimsta darnioje ir harmoningoje šeimoje, jis turi puikų pavyzdį, kuriuo remdamasis gali kurti savo šeimą. Jei ne, tenka mokytis, perprasti tuos paslaptingus vyriškumo ir moteriškumo kodus.

Ar tikite likimu? Atgyvenome atkarpėlę dviese, o dabar lieka vienatvė, kuri taip pat gali būti graži, prasminga?…

Kartais susimąstau, kad man nesvarbu, su kuo dabar gražiai ir laimingai gyvenu. Daug svarbiau, kad gyvenimo pabaiga būtų laiminga. Religine ar visatos suvokimo prasme yra ta sielos kelionė – norėtųsi ateityje išeiti į šviesias erdves. Suvokę, kodėl atėjome į šią žemę, dar būdami gyvi turime išsivalyti sielą nuo nereikalingų dalykų. Svarbu padėti tai suvokti vaikams, artimiesiems ir visiems besikreipiantiems patarimo. Mūsų gyvenimas nėra vien rūpinamasis kūnu, protu, emocijomis. Esame kažkas daugiau nei mūsų turtai ir darbai, kuriuos paliekame pasauliui. Daug svarbiau tai, kokį pėdsaką paliksime kitų žmonių širdyse ir kokią sielos informaciją išsinešime, kai „nusileis paskutinė uždanga…“

Savo pašnekovams mėgstu sakyti: „Nesikoncentruokite vien į pinigus ar titulus, pamiršdami šeimą, vaikus, fizinę ir dvasinę sveikatą…“ Kartais pasiūlau perskaityti tai, ką prieš mirtį rašė Stivenas Polas Džobsas, vienas iš „Apple“ kompanijos įkūrėjų. Paskutiniai jo žodžiai skambėjo maždaug taip: „Už pinigus galima nusipirkti prabangią palatą, priežiūrą, gydymą, bet sveikatos ir meilės nenusipirksime.“ Meilė – vidinis mūsų resursas. Tačiau turime daug ko, kas nėra meilė. Galime tai pakeisti.

DĖMESIO! palikę savo el. paštą žemiau, Jūs pirmieji gausite nuorodą į sekantį  straipsnį.

2020 rugpjūtis/ kalbino Virginija Barštytė

Emocinis intelektas, EQ ir dvasingumas 

 

Smagu stebėti, kad daugėja žmonių, kuriems gana artimos ir aktualios emocinio intelekto, emocinės kompetencijos EQ, dvasingumo, sąmoningumo temos.

Kaip jūs aiškinate emocinio intelekto sąvoką – ar tai dvasingumo sinonimas?

Gelmę atradau tik po daugelio patyrimų, žinių ir analizių. Žodis „dvasingumas“ man ilgą laiką tiesiogiai siejosi su religija. Mačiau daug religingų, bet žemos moralės žmonių, augau religiją neigiančiu sovietmečiu, todėl man šis žodis nebuvo priimtinas, neskatino gilintis į jo esmę. Sąvoką dvasingumas dažnas suvokia savaip, gal dėl to jis nelabai plačiai vartojamas viešoje erdvėje. Galbūt ir kitiems kyla asociacijų su religija, taigi, siekdami to sutapatinimo išvengti, mokslininkai žmogaus sąmoningumui bei dvasingumui apibrėžti rado alternatyvią sąvoką – emocinis intelektas (EI, EQ) .

Bendrąja prasme emocinis intelektas – tai gebėjimas atpažinti ir suvokti savo ir kitų emocijas, jas tinkamai valdyti santykyje su savimi ir kitais. Aukšto emocinio intelekto žmogus pastebi ryšį tarp vyraujančių minčių, emocijų ir iš jų kylančių veiksmų ir geba tai kontroliuoti. Ir ne tik. Kurdamas santykius, jis geba tiek savo, tiek kitų neigiamas emocijas transformuoti į teigiamas.

Ar tai įgimta, ar tik įgyjama savybė? Ar galima sąmoningai ugdyti, stiprinti emocinį intelektą?

Matyt ir vienaip ir kitaip: vieni gimsta turėdami aukštą emocinio intelekto koeficientą (EQ), kiti jį sustiprina augdami, bręsdami. Nebūtina perprasti, kokie cheminiai procesai vyksta, kokie hormonai išsiskiria ir paveikia organizmą, kai patiriame emocijas, vienaip ar kitaip pasijuntame, elgiamės. Besiaiškindami smegenų sandarą, veiklą, fiziologinius, cheminius procesus, galime nukrypti į detales, tačiau nesuvokti esmės. Svarbu žinoti, kaip tuos procesus žmogus turėtų savarankiškai kontroliuoti. Ir, žinoma, kaip stiprinti emocinį intelektą, kuris jam padėtų išsilaisvinti nuo įtampos, nerimo, streso ir užtikrintų aukščiausią santykių kokybę šeimoje, veikloje, aplinkoje, gerintų sveikatą, kūrybingumą, teiktų energijos, reikalingos aktyviai veiklai.

Būna, kad žmogus su aukštu intelektu (IQ) ir, palyginti, žema emocine kompetencija (EQ), įgyja puikų išsilavinimą, turi gerai apmokamą darbą, yra turtingas, tačiau jaučia įtampą, nerimą, stresą, o tas, kuris turi aukštą EQ , bet, galbūt, žemesnį intelektą, lengviau įveikia sunkumus ir nesėkmes, yra laimingesnis bei harmoningesnis. Kodėl?

Pastarasis dažniau mokosi iš savo klaidų, geba geriau ir greičiau identifikuoti streso šaltinį ir neleidžia jam paveikti jo asmeninio gyvenimo, darbinių santykių, sveikatos, todėl ir jaučiasi geriau. Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai skelbia, kad intelektiniai gebėjimai (IQ) turi tik 15 proc. įtakos mūsų sėkmei, o emocinė kompetencija (EQ) – net 85 proc. Bet kas yra sėkmė ir aukšta gyvenimo kokybė?

Išmintį ir visišką savirealizaciją žmogui garantuoja intelektiniai gebėjimai (IQ) kartu su išlavinta emocine kompetencija (EQ). Toks žmogus lengvai ir išmintingai kuria, veikia, užsitikrina materialinę gerovę sau ir kitiems, turi kasdienį lengvumo bei laimės pojūtį. Visa tai ir galime vadinti aukšta gyvenimo kokybe.

Žmogaus sąmoningumo lygį galime įvertinti, stebėdami jo elgesį ir reakciją į aplinką. Elgesį lemia emocijos ir jausmai, o gebėjimas jas valdyti priklauso nuo asmens sąmoningumo, emocinio intelekto lygio (EQ). Sąvoką „sąmonės lygis“ vartoja dr. D.R Hawkinsas knygoje „Galia ir jėga“, kalbėdamas apie žmogaus gebėjimą suvokti save, pasaulį ir Dievą. Jo pateiktas sąmonės lygių žemėlapis, manau, yra tapatus emocinio intelekto lygiui (EQ). Tik jis dar išsamiau paaiškina, kaip mūsų suvokimas ir emocinė būsena veikia kūną, kokios emocijos jį stiprina, kokios silpnina. Pasirodo, mūsų smegenys veikia kaip energijos modelių imtuvai, kurių šaltinis yra sąmonė. Vadinasi, mes esame kažkuo panašūs į radiją ar televiziją. Jeigu mūsų smegenys yra imtuvas, turi būti ir transliuotojas. Kas tai?

Gal tai mūsų pačių sukurta ir į aplinką ištransliuota minčių ir emocijų energija?

Pagal tvermės dėsnį, niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Vadinasi, nedingsta ir mūsų mintys, emocijos. Greičiausiai jos tūno mumyse pačiuose ar pasiekia tuos, kuriems buvo skirtos, kai apie juos pamąstėme, pastiprinome tas situacijas, kurioms skyrėme dėmesio. O energijų poveikis? Šviesių emocijų, minčių ir žodžių srautas teikia gėrį, grožį ir palaimą. Ką siunčiame kitiems, tas sugrįžta atgal. Juk kuriame ne vien veiksmais, bet ir mintimis, jausmais. Nepamirškime, kad mintys, emocijos ir jausmai – tai labai galingos energijos. Kai galvojam apie tai, kas gera, jį ir stiprinam savo mintimis, o kai nuolat grįžtame prie blogio –sustipriname blogį. Sukuriame tam tikrą energijos lauką, kuris veikia mūsų pačių ir kitų gyvenimus. Galbūt taip pat atsiranda „transliuotojas,“ prie kurio prisijungia mūsų smegenys. Gavusios informaciją, smegenys ją transformuoja į mintis, kurios sukelia emocijas ir iš to kylančius veiksmus. Stiprus transliuotojas sugeba valdyti mūsų dėmesį ir stengiasi pritraukti kuo daugiau „imtuvų“ (panašu į TV ar radijo reitingus). Nesąmoningi žmonės to nesuvokia ir lengvai pasiduoda jų įtakai. Procesai vyksta automatiškai, ir žmogaus smegenys jungiasi prie jų pagal savo tuo metu generuojamą dažnį, kurį nulemia konkreti emocinė būsena. Sąmoningas žmogus, suprasdamas, kaip vyksta šie procesai, geba pastebėti, atpažinti ir nuspręsti, ar nori gauti iš to transliuotojo informacijos, ar ji jam naudinga, ar padeda jam, ar jį stiprina, o gal silpnina, sukeldama diskomfortą, skausmą ir kančias. Tai štai tas vadinamas aukštas ar žemas dvasingumo, sąmoningumo, sąmonės lygiai ar EQ, kuris nusako, kiek žmogus geba suvokti, pastebėti ir savarankiškai valdyti šiuos procesus.

Kaip galime stiprinti EQ, kelti sąmoningumą, dvasingumą, sąmonės lygį?

Religingi žmonės greičiausiai patartų melstis ir prašyti Dievo pagalbos skiriant gera nuo blogo. Malda padeda, o ypač grupinė. Vis dėlto, manydami, kad pakanka pasimelsti ir viskas išsispręs, klystame. Gali būti, kad dažnai jaučiam kažko trūkumą ar išgyvenam pavydą, pyktį, gėdą, kaltę, sielvartą, puikybę, panieką ar gailestį sau, kitam… Tuomet mūsų smegenys automatiškai prisijungia prie negatyvios energijos „transliuotojo“. O kūnas atpažįsta neigiamą energiją ir akimirksniu apie tai signalizuoja per pojūčius. Jautresni žmonės tai pastebi gana aiškiai, mažiau jautriems arba užsiteršusiems sunkiomis, negatyviomis emocijomis, daug sunkiau pastebėti pirmuosius simptomus, jie dažniausiai identifikuoja tik rimtas pasekmes – organizmo funkcinius sutrikimus ir ligas.

Sąmoningai stebėdami save, aiškiau pastebim visus savo kūno siunčiamus signalus ir suvokiam, kokia informacija, mintys mus priverčia jaustis prastai, patirti diskomfortą, skausmą. Ir jei tuo metu mes valingai nukreiptume mintis į maldą ar kitus gražius, šviesius dalykus, susijusius su dėkingumu, besąlygine meile, gėriu, grožiu, automatiškai atsijungtume nuo negatyvaus transliuotojo ir prisijungtume prie kitos, mus stiprinančios ir tobulinančios prasmės.

Vadinasi, siekdami stiprinti savo sąmoningumą, EQ , dvasingumą, turėtume save stebėti ir sąmoningai nukreipti mintis nuo blogų reiškinių, situacijų į gerus dalykus bei situacijas?

Taip, tai vadinamasis dėmesingas įsisąmoninimas (angl. mindfulness) – viena iš technikų, kuria kiekvienas galim pasinaudoti. Emocinio intelekto lavinimas, EQ stiprinimas yra nuolatinis procesas ir saviugda, todėl pradinis žingsnis yra savęs pažinimas ir savivoka. Dėmesys, stebėjimas, savistaba ir savianalizė, atsisveikinimas su giluminėmis, trauminėmis emocijomis – jų paleidimas, išlaisvinimas bei elgesio koregavimas padeda mums vengti tų pačių klaidų, ragina kiekvieną kliūtį priimti kaip iššūkį ir naują galimybę, o nesėkmę – vertinga pamoka.

Ne veltui yra sakoma, kad protingas mokosi iš savo klaidų, išmintingas – iš svetimų, o kvailys išvis nesimoko. Jis ir pasižymi nesąmoningumu, žemu dvasingumu bei EQ. Kartą, kalbėdama su savo kliente apie klaidas ir gyvenimo pamokas, sulaukiau jos atvirumo. Pasirodo, iki mudviejų pokalbio ji niekaip negalėjo suprasti, ką posakyje „Pakeisk tai, ką gali pakeisti, priimk tai, ko negali pakeisti, ir atskirk vieną nuo kito“ reiškia „atskirti vieną nuo kito“.

Dažnai žemesnio emocinio intelekto žmonės intensyviai kovoja su problemų pasekmėmis, pvz. su ligos simptomais, kovoja ar taikstosi su kito žmogaus netinkamu elgesiu, jo sunkiu charakteriu ir nesuvokia tikrosios savo problemos ar ligos priežasties. O juk problema gali būti išspręsta, liga išgydyta tik pašalinus priežastį, ne nustūmus gilyn ar pakeitus kažkuo kitu, kas neabejotinai vėliau gali sukelti didesnių sunkumų. Kartais bijoma keisti tai, kas svarbu. Tai nėra lengva. Žinoma, gali būti, kad kai kas jau pernelyg uždelsta, prarasta, tuomet ir tenka keisti požiūrį, priimti tai kaip faktą ir oriai su tuo susitaikyti.

Daug išminties yra emocinio intelekto ištakas apibūdinančioje frazėje: „Kai susijungia protas ir širdis, gimsta išmintis“. Protas atsakingas už logiką, o širdis – už jausmus, emocijas. Kai išmokstame stebėti, analizuoti savo mintis, paleisti įsisenėjusias, nereikalingas, skausmingas traumines emocijas, atpažįstam savo klaidingus įsitikinimus, gebam sąmoningai puoselėti tauriausius jausmus sau ir kitiems, tampame išmintingi. Būtent tokiu išminties šaltiniu yra apdovanoti dvasingi, sąmoningi, aukštos emocinės kompetencijos (EQ) žmonės.

 

2020 gegužė / kartu su portalu 15 min

Karantino iššūkiai: ar išmokote pamoką, kad darbas nėra svarbiausia?

Daugiau kaip du mėnesius visas pasaulis gyvena karantino ritmu. Tikėtina, kad daugeliui tai tikrai nėra paprastas ir lengvas laikotarpis. Tačiau žmonės yra skirtingi ir kiekvienas savaip išgyvena bendrą bei asmeniškai susiklosčiusią situaciją. Vieni, ko gera, ir toliau piktinasi karantino apribojimais, kiti bijo net pasivaikščioti išeiti, treti intensyviai darbuojasi, dar kiti kuria ar dalijasi sąmokslo teorijomis, galbūt pokštauja ar kitaip leidžia savo dienas kompiuterių ir artimųjų draugijoje.

Natūralu, kad šiuo laikotarpiu dažnai mūsų galvose sukasi mintys, susijusios su ateities perspektyvomis, darbo ar veiklos tęstinumu, finansiniu stabilumu ar sveikata. Ir tai kuria ne pačias geriausias emocijas. Be to, neįprastomis ir sudėtingomis sąlygomis labiau atsiskleidžia ir išryškėja žmogaus asmeninės savybės, lenda į paviršių užslopinti jausmai, emocijos, kurie daro įtaką kasdieniams veiksmams ir ateities sprendimams.

Buvimas ištisas savaites tų pačių žmonių – sutuoktinio ir nuolatinio dėmesio reikalaujančių vaikų – apsuptyje tampa nelengvu iššūkiu, ypač tiems, kuriems darbas, veikla ar pramogos buvo kasdienis pabėgimas nuo savęs, artimųjų ir nuo šeimos problemų sprendimo.

Vis dėlto mūsų artimieji turėtų būti pats pagrindinis dalykas mūsų gyvenime. „Antra pusė“ ir vaikai yra mūsų prioritetas, o tai, kas už namų sienų, darbas, karjera, turėtų likti antroje vietoje. Kai tai pasakiau per vieną savo seminarą, iš karto sulaukiau prieštaraujančių komentarų, kad darbas, karjera yra svarbiau arba kad reikia žiūrėti pirmiausia savęs, o tik paskui kitų. Nuomonių yra įvairių, tačiau noriu pasidalyti savo istorija ir įžvalgomis, kodėl taip manau.

Asmeninė išpažintis: kodėl jaučiausi nelaiminga

Gimiau ir augau didelėje šeimoje – viena mergaitė tarp trijų brolių. Mano tėtis žuvo, kai man buvo septyneri, vyriausiam broliui tuo metu buvo penkiolika, antrajam – trylika, o jaunėliui – vos dveji metukai. Gyvenome nedidelėje gyvenvietėje. Mama laikė visus keturis kampus, dirbo dviejose darbovietėse, plius namų ūkis su daržais ir gyvuliais. Darbo tikrai buvo visiems labai daug, bet nieko nestokojome. Jei ko nors ir trūko, tai tik mamos dėmesio, buvimo kartu su mumis, atvirų, šiltų pokalbių bei bendrų pramogų.

Galima ją suprasti ir pateisinti, tačiau ko mane išmokė tokia aplinka? Kokius charakterio bruožus suformavo ir kokį elgesio modelį aš nesąmoningai perėmiau? Ogi stiprios, tvirtai laikančios visus keturis namų kampus ir nuolat „irkluojančios šeimos valtį“ moters filosofiją. Ar ji man naudinga? Pradžioje atrodė, kad taip, nes esu stipri fiziškai, emociškai, veikli, drąsi, galiu net įsukti verslą.

Deja, turinčiai šalia veiklų vyrą, man nereikėjo griebtis irklų, bet kitaip aš nemokėjau… Natūralu, mano prioritetas buvo darbas, verslas. O kiek likdavo laiko, energijos, atitekdavo šeimai, vaikams. Abu su vyru turėjome atskirus verslus, statėme savo namus, nemažai keliavome, o auklės padėjo auginti vaikus.

Save įtikinėjau, kad gyvenu puikiai, prieš kitus ir save vaidinau, kad esu laiminga ir sėkminga, tačiau viduje jaučiausi, atsiprašant, šūdinai. To vidinio nepasitenkinimo nepanaikino nei egzotinės kelionės, nei pramogos, nei puikiai įrengti nauji namai, nei komfortiški automobiliai. Nebent prabangaus vyno taurė trumpam užslopindavo vidinę įtampą bei nuolatinį nerimą. Kaip jautėsi mano vaikai? Manyčiau, panašiai kaip aš vaikystėje.

Prisimenu, norėdama atitrūkti nuo kasdienybės, viena be šeimos išvykau į kelionę autobusu. Keliaudama mačiau ne tik naujų vaizdų, bet ir sutikau įdomių žmonių, su kuriais buvo gera pasikalbėti, padiskutuoti. Sykį, besidalindama istorijomis apie savo vaikus, pasiguodžiau, kokie skirtingi abu mano vaikai, kaip buvo lengva auginti dukrą, nes ji labai paklusni, o štai sūnus tiek daug reikalauja dėmesio, kad geba išvesti mane iš kantrybės. Mano pašnekovė staiga ramiu balsu tarė: „Betgi vaikui ir reikia skirti dėmesio tiek, kiek jis prašo!“

Šie jos žodžiai buvo tarsi mano prabudimo pradžia. Aš daug galvojau ir supratau, kad savo vaikams neduodu to, ko man pačiai trūko vaikystėje – mamos dėmesio, meilės. Grįžau namo ir paklausiau sūnaus: „Ar tuomet, kai tu nerimauji ir netinkamai elgiesi, norėdamas atkreipti mano dėmesį, jautiesi per mažai mylimas?“ Jis atsakė: „Taip“. Tada aš pasakiau: „Susitarkime, kad kai tik tavo širdelė pasijus blogai, tu pasakysi man garsiai: „Mama, man trūksta meilės“. Ir aš stipriai tave apkabinsiu, priglausiu, paguosiu, pasidalinsiu meile, kaip ką tik padariau.“ Sūnus sutiko. Tuo metu jam buvo vos ketveri, bet šį susitarimą ir šią gražią praktiką mes išsaugojome iki dabar, iki jo paauglystės. Nors dabar apkabinti tenka rečiau, tačiau mintimis savo vaikams nuolat siunčiu besąlyginės meilės šviesos.

Kodėl dalintis meile naudinga

Svarbus pastebėjimas, kad tas „meilės davimas“ iš tiesų yra trumpa, bet veiksminga procedūra. Vos išgirdusi jo prašymą, aš atsitraukdavau nuo bet kokių savo užduočių ir visu 100 proc. atsiduodavau šiam meilės davimo procesui. Tie apsikabinimai, taip reikalingi vaikui, vyksta trumpai, nes vos prisiglaudęs ir nusiraminęs jis užsiima savais žaidimais. Tačiau jeigu vaikas to negauna, jis visais įmanomais būdais siekia tą poreikį patenkinti: išdykauja, maištauja, erzina jus ar kitus šeimos narius Kita vertus „davimas meilės“ prisiglaudimo metu ar siuntimas jos mintimis yra labai naudingas dalykas ne tik gavėjui, bet ir pačiam siuntėjui. Kas vyksta tuo metu, kai mes daliname, siunčiame geras su meile, gėriu, grožiu susijusias emocijas? Mes stipriname ryšį. Tai, ką galvojame, ką kalbame, kam skiriame dėmesio, natūraliai tai auginame ir stipriname savyje, aplink mus. Todėl verta savęs paklausti: ką noriu stiprinti ir auginti? Prastus dalykus – baimę, kaltę, gėdą, sielvartą, puikybę, godumą – ar tai, kas neša šviesą, tiesą ir meilę?

Taip jau yra, kad mūsų žvilgsnis lengvai užfiksuoja kitų trūkumus, nepakenčiamas charakterio savybes, kenksmingus, žalingus įpročius ir sunkiai identifikuoja savuosius trūkumus. Kiti, atvirkščiai, būna pernelyg reiklūs sau, užsiima saviplaka, savigrauža, savigaila ar kitokiu mazochizmu ir netgi ima tuo didžiuotis. Tačiau bet kokia agresija, nukreipta tiek į save, tiek į kitus, yra žalinga, kelia įtampą, stresą, organizmo sutrikimus ir rimtas ligas. Dar būna ir taip, kad žmogus, stebėdamas ar girdėdamas aplinkinių pastabas apie savo netobulumą, trūkumus, užstringa ties savigrauža manydamas, kad jis yra toks, koks yra, ir jau nieko negalima pakeisti. Arba supratęs, kad dirbti su savimi reikia išties nemažai ir kryptingai, dažnai nuleidžia rankas.

Išbristi iš tokio užburto neigiamų minčių, emocijų ir veiksmų rato išties nėra paprasta, tačiau tikrai įmanoma, jeigu tik priimame sprendimą ištrūkti. Ir pirmas žingsnis yra pripažinimas, kad problema egzistuoja. Žmonėms būdinga neigti, kad jie turi problemų. Daug lengviau ieškoti kaltų, o pripažinti savo trūkumus tikrai reikia drąsos. Vien nuo minties, kad gali reikėti keisti save, savo požiūrį, charakterį, įsisenėjusius nenaudingus įpročius, kyla nemalonios, skausmingos emocijos. Tačiau, kaip sakoma, ilga kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio, nuo akistatos su savimi, savo charakteriu ir įpročiais.

Norint atrasti save, nebūtina keliauti į Indiją

Ieškodami tiesos, savęs ar Dievo, žmonės eina į kalnus, važiuoja į Indiją, išsirengia į Šv. Jokūbo kelią. Ir tai gerai. Tai jau antras pokyčių etapas – paieška. Atsitraukus nuo kasdienybės rutinos, pasikeitus išorės sąlygoms, susidūrus su tam tikrais iššūkiais, suvaržymais, kitaip tariant, išėjus iš savo komforto zonos, galima atidžiau, iš šalies pažvelgti į save ir imti keistis. O šis globalaus karantino laikotarpis mums ir suteikia panašių nepatogumų, suvaržymų, pakitusių gyvenimo aplinkybių.

Gal ir gerai, kad nebereikia toli keliauti, siekiant pažvelgti į save ir pamatyti save tokį, koks esu iš tikrųjų. Kiekvienas daugiau ar mažiau esam pripildytas įvairiausių troškimų, aistrų, nuoskaudų, pykčio, pavydo, sielvarto, kaltės, gėdos, puikybės bei įvairiausios rūšies baimių – pradedant baime veikti ir klysti, prarasti darbą, verslą, turtus, sveikatą, sukurti ar nutraukti toksiškus santykius ir baigiant baime susirgti, pasenti, mirti ar tiesiog pilna krūtine gyventi, džiaugtis, mylėti…

Kiekvieno iš mūsų gyvenimo realybė, kurią nusako mus supantis pasaulis, žmonės, mūsų šeima yra mūsų vidinio pasaulio atspindys. Koks vidus, tokia ir išorė. Greičiausiai ne kiekvienam lengva su šia mintimi sutikti ar bent jau pačią idėją rimčiau apmąstyti, atrasti drąsos tai pastebėti, praktiškai patikrinti ir priimti ryžtingą sprendimą iš esmės keisti netinkamą situaciją.

2020 gegužė / kartu su portalu 15 min

Puiki proga atsikratyti bet kokios priklausomybės: išbandykite specialias veiksmingas technikas

Mes vienaip ar kitaip jau esam įpratę reaguoti į tam tikrus stimulus, ir mūsų reakcija dažniausiai yra automatinė, išmokta ankstesnių patyrimų metu, dažnai savo reakcijų net nefiksuojame, o kartojame išmoktą elgesio modelį. Čia pateikiu keletą technikų, iš kurių labiausiai patikusias galėsite panaudoti tomis silpnumo akimirkomis, kai nepalankios aplinkybės išmuša iš vėžių. Jos ne tik padeda susitvarkyti su įtampa ir stresu, bet gali padėti įveikti įpročius, kurie mums nepatinka, bet vis jiems neatsispiriame.

Diskomforto stebėjimas

Labai veiksminga diskomforto įveikimo technika, jei dėl kokių nors priežasčių tenka kęsti alkį ar sąmoningai badauti, taip pat norintiems mesti rūkyti. Pastebėta, kad tokio tipo diskomfortas turi bangavimo tendenciją.

Taigi jūsų užduotis yra stebėti:

a) kada, pavyzdžiui, alkio banga ateina
b) kurioje kūno dalyje atsiranda tas alkis?
c) kaip sužinote, atskiriate, kad tai yra būtent alkis, o ne kitas pojūtis?
d) pastebėkite ir įvertinkite balais nuo 0 iki 10, koks alkio bangos stiprumas?
e) kur jos pakilimas, kur pikas, kur nusileidimas?
f) kiek ilgai trunka alkio banga?
g) kada baigiasi ir kada vėl prasideda?
h) kiek laiko tęsiasi?

Įsivaizduokite, tarsi patys su savimi atliktumėte alkio įveikimo tyrimą. Sąmoningai save stebite ir mintyse žiūrite į savo alkį tarsi iš šono, fiksuojate visus su juo susijusius parametrus. Taip pat verta stebėjimų rezultatus užsirašyti ir palyginti.

Pasirodo, kad žmonės, kurie sugeba sąmoningai stebėti savo diskomfortą, sugeba daug geriau su juo susitvarkyti. Ir atvirkščiai, tie, kurie bando neigti, kad jaučia diskomfortą, bando nuo jo pabėgti ar kažkokiais būdais su juo kovoti, jis užvaldo visą žmogaus kūną ir sielą.

Diskomforto prognozė

Kartasi nesiimame tam tikrų darbų ar užduočių manydami, kad procesas gali sukelti diskomfortą arba skausmą. Tokiais atvejais labai gelbsti išankstinės prognozės ir fakto fiksavimas. Tuo tikslu nusibraižykite lentelę, kurioje užrašysite savo prognozių ir stebėjimų duomenis.

Taigi prieš kažką darydami prognozuojame, kiek veiksmas bus nemalonus, sudėtingas, o po darbo įvykdymo paanalizuojame praktiškai, kiek gi jis buvo sudėtingas ir nemalonus. Kartais mums tik atrodo, kad bus sudėtinga, patirsime stresą, diskomfortą, todėl dažniausiai ir nemėginame. Tačiau, kai pradedame kažką daryti, paaiškėja, kad daugiau baimės yra mūsų vaizduotėje nei realybėje.

Slydimo technika

Jei nusprendėte mesti rūkyti, nevartoti alkoholio, nevalgyti saldumynų, keletą dienų pabadauti ir pan., būtinai aplankys mintis, kad to nebeverta daryti. Atsispirkite pagundai su tuo kovoti. Tiesiog stebėkite save ir savo mintis kaip pašalinis žmogus. Užfiksuokite, kokios mintys ateina, kokie pojūčiai atsiranda kūne ir kokioje vietoje. Jokios kovos mintimis, žodžiais ar veiksmais su tuo diskomfortu, o tiktai stebėjimas ir priėmimas kaip visiškai natūralaus proceso.

Pavyzdžiui: noriu valgyti! Labai natūralu. Noriu parūkyti! – Taip, (sakau pats sau) aš tave suprantu, sunku. Taigi pirmas žingsnis: Noriu – sunku – suprantu.

Antras žingsnis yra pasakyti sau, kad jums nėra būtina elgtis pagal šią akimirką kylantį norą, poreikį, pojūtį. Tai lyg dialogas su savimi: aš noriu valgyti, rūkyti, mirštu kaip noriu! Atsakykite savo vidiniam balsui: aš visa tai suprantu, bet neprivalau eiti dabar parūkyti ar pavalgyti.

Trečias žingsnis – jūs elgiatės taip, kaip esate nusprendę, o ne taip, kaip sako dabartinis jūsų jausmas, dabartiniai jūsų pojūčiai. Ketvirtas – primenate sau, kad esate įsipareigoję prieš save, prieš komandą (būna daug lengviau tai padaryti su grupe žmonių nei vienam) atsilaikyti prieš iškylančius sunkumus.

Sutrumpintai slydimo technika atrodo taip: Priimate visas ateinančias mintis ir stebite emocijos, pojūčius, kurioje kūno dalyje jie pasireiškia, ir su niekuo nekovojate. Atsisakote atlikti veiksmus, kylančius iš tuo metu ateinančių minčių ir pojūčių sukelto momentinio diskomforto. Elgiatės būtent taip, kaip nusprendėte, kaip įsipareigojote, o ne taip, kaip skatina kylantis diskomfortas. Primenate sau, kad esate įsipareigojęs.

Slydimo technika, tai lyg savotiška meditacija. Jeigu ateina gera mintis, džiaugiamės ja, ateina bloga mintis – irgi gerai, ir elgiamės pagal savo sprendimus. Minčių mus aplanko galybė, kokių 60 tūkst. per parą. Jos ateina, išeina, o vertybės, įsipareigojimai yra tai, ką mes sąmoningai pasirenkame patys.

Dėmesio perjungimas

Šią techniką naudojo vaikai, dalyvavę vadinamajame Zefyro teste.

Pabandykite įsivaizduoti, kad jūsų galvoje yra jungiklis, atsakingas už jūsų valios pasireiškimą. Jungiklį galima nustatyti į tris padėtis, t. y. zonas, kurios atsakingos už visai skirtingas veiklas. Kairėje yra zona, atsakinga už tai, „ko nedarysiu“; dešinėje – už tai, „ką darysiu“. Centrinė zona atsakinga už tai, „ko noriu“.

Paprastai, norint ko nors atsikratyti, susitelkiama į tai, „ko nedarysiu“. Pavyzdžiui: aš nerūkysiu arba nevalgysiu saldumynų. Pagrindinė jūsų užduotis yra „perjungti jungiklį“ ir susitelkti į tai, „ką darysiu“. O tai reiškia – ne į maistą, kurį norite valgyti, o į kokią nors veiklą, kurią norite atlikti. Pavyzdžiui, norisi valgyti, parūkyti, bet einate pasportuoti, pasivaikščioti arba atliekate kokį nors darbą.

Tai unikali, veiksminga ir greitai atliekama technika, padedanti pereiti nuo minties, ko nedarysiu, prie pozityvaus konstruktyvaus veiksmo („ aš dabar darysiu“), o po to perjungti jungiklį į trečią, vidurinę, poziciją: „aš noriu tai daryti: aš noriu būti laisvas nuo saldumynų, alkoholio, rūkymo ir pan.“ Čia verta prisiminti, dėl ko jūs tai darote. Ir tais sunkiais momentais patartina atsiversti savo svajonių knygą, peržiūrėti, kokie yra jūsų tikslai. Tai padės užtvirtinti pasirinktą ketinimą ir atlikti kryptingus veiksmus.

Pritraukimas ir atitolinimas

Tai labai paprastas veiksmas, kuris užtrunka tik kelias sekundes ir gali iš esmės pakeisti jūsų sugebėjimą save kontroliuoti.

Nustatyta: kai žmogus atitolina nuo savęs pagundos šaltinį, jis gali daug lengviau susivaldyti, o kai pritraukia – atsisakyti labai sunku. Tai buvo pastebėta, kai buvo analizuojami žmonės, kurie laikosi dietos, atsisako rūkymo, svaigalų.

Taigi, jei apsisprendėte, pavyzdžiui, laikytis dietos, kai norėsis užkąsti, pabandykite atitraukti tai nuo savęs, nueiti toliau nuo maisto šaltinio ir pažiūrėti, kaip keičiasi jūsų jausmai. O jeigu norite paeksperimentuoti, pyragaitį pasidėkite šalia ir stebėkite, koks jausmas kyla, kai tas pyragaitis prieš nosį ir kai jo nėra.

Vidinio balso kontrolė

Visi žmonės anksčiau ar vėliau išgirsta vidinį balsą, kuris gundo daryti dalykus, kurie jiems visiškai nereikalingi. Kadangi jis pasireiškia autopilotu, mes net nesuvokiame, kad jis toks yra ir, užhipnotizuoti to vidinio balso, pradedame jo klausyti, net patys nežinodami kodėl.

Šios technikos esmė yra įsiklausyti ir išgirsti tą vidinį balsą ir atsakyti sau, iš kur gi jis sklinda: iš kairės ar iš dešinės? Koks jis, kokio tembro, tai vyriškas ar moteriškas balsas, ką jis primena? Kokius jis sako žodžius?

Kai tik aptinkate, išgirstate tą balsą, reikia įsivaizduoti, kad jūsų rankose yra pultas, ir jūs galite tą balsą pritildyti, atitolinti ar pakeisti tembrą, žodžiu, visiškai jį valdyti.

Paeksperimentuokite ir galiausiai, naudodamiesi pulteliu, padarykite jį vos girdimą ir galiausiai išjunkite. Stebėkite, koks geras jausmas, kai tas balsas tampa jums pavaldus. O tai reiškia, kad jūs jau turite raktą į vidinio dialogo kontrolę.

Nuo to momento, kai tai padarysite, suprasite, kad balsą, kuriuo jūs taip tikėjote ir kuriam paklusdavote, galite tiesiog užgesinti ar išjungti. Nustebsite, kokią milžinišką savikontrolę suteikia ši technika.

Šeimininko pozicija

Ji ypač aktuali, kai reikia priimti sprendimą – pasiduoti pagundai ar nepasiduoti – ir tęsti ankstesnį savo nusistatymą, pavyzdžiui, nerūkyti, negerti, nevalgyti ir t. t.

Prieš apsispręsdamas žmogus tam tikrą dalį laiko galvoja: suvalgyti ar nesuvalgyti tą gabalėlį pyragaičio, surūkyti cigaretę ar ne?
Po to aplanko mintis: tik vieną kąsnelį, tik vieną cigaretę, tik vieną taurelę…

Šios technikos esmė tokia: prieš priimant galutinį sprendimą pasiduoti ar susilaikyti, reikia padaryti trumpą pauzę ir pasakyti sau: kai atliksiu kokį nors vieną veiksmą, dar kartelį pagalvosiu apie tai, ir apsispręsiu.

Įsidėmėkite: kai atliksiu vieną veiksmą! Tas veiksmas yra, pavyzdžiui, pakeisti savo kūno padėtį: ištiesti nugarą, pakelti smakrą, suspausti kumščius, pakeisti veido išraišką į labai valingo žmogaus, pradėti kvėpuoti energingiau – kitais žodžiais tariant, pakeisti pozą iš aukos į šeimininko.

Tai atlikus, iš naujos pozos dar kartą pagalvokite: pasiduoti ar ne? Maloniai nustebsite, kad fiziškai pakeitus savo pozą svertai gali pakrypti į kitą pusę, nes jūs tampate savo galutinio apsisprendimo šeimininku.

O jeigu ir tokioje pozicijoje priimsite sprendimą pasiduoti, tai ir pasiduokite. Tačiau bus daug lengviau grįžti atgal ir tęsti ankstesnį nusistatymą.         Straipsnio nuoroda žiniasklaidoje >>>

 

P.S. Jei šiuo metu išgyvenat sunkų periodą, patiriat įtampą, tuomet pirmiausia verta susitvarkyti su emocijomis, kad atgautumėt jėgas ir pasitikėjimą ir aiškiau įžvelgtumėte geriausius savo situacijos sprendimo variantus ir imtumėtės tikslingų veiksmų.

Daugiau informacijos apie konsultacijas ČIA>>>

DĖMESIO! palikę savo el. paštą žemiau, Jūs pirmieji gausite nuorodą į sekantį  straipsnį.

2020 kovas / kartu su portalu 15 min

Esminiai klausimai, į kuriuos atsakę galėsite pagerinti santykius šeimoje ir darbe

Kiekvienas iš mūsų nori gerai jaustis savo asmeninėje erdvėje ir darbe, tačiau dažnai taip užsisukame savo mintyse, kad įstringame uždarame neigiamų emocijų rate, iš kurio nematome išėjimo. Streso valdymo ekspertė Rita Regalė teigia, kad išeitis yra, tereikia sąžiningai sau atsakyti į keturis klausimus ir drąsiai pažvelgti į mūsų vaizduotės sukurtus tris „dramblius“.

Kaip rašė rusų rašytojas Levas Tolstojus, visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip. Manyčiau tą pačią mintį galima būtų pritaikyti tiek šeimos laimei nusakyti, tiek įvairių kolektyvų, organizacijų mikroklimatui bei sėkmei paaiškinti.

Turbūt sutiksite, kad šeimas ir kolektyvus sudaro žmonės, kurių bendravimo kokybę bei siekiamų tikslų rezultatus reikšmingai veikia santykiai.

Dažnai tenka konsultuoti įvairių lygių vadovus, kurie turi problemų darbe ar šeimoje, o dažnu atveju ir ten, ir ten. Turintieji sudėtingą situaciją šeimoje ar kolektyve dažniausiai yra užsisukę cikliškame tų pačių neracionalių minčių, negatyvių emocijų ir veiksmų labirintuose.

Norint išeiti iš šio užburto rato, reikalingas naujas žvilgsnis iš šalies arba, kaip sakė garsus fizikas Albertas Einsteinas, išspręsti sisteminę klaidą pavyksta tik pakilus virš tos sistemos ar išėjus už jos ribų. Kitaip tariant, tai padaryti įmanoma arba pasitelkus nepriklausomą ekspertą iš šalies, arba pačiam pakeitus (tiksliau – kokybiškai pakėlus) savo mąstymo, suvokimo lygį.

Kaip žinome, mąstymo lygis paprastai keičiasi lėtai, palaipsniui su patirtimi, žiniomis, naujais įgūdžiais ir gebėjimu atsirinkti bei pasinaudoti vertinga informacija.

Keturi klausimai paprasti tik iš pirmo žvilgsnio

Siekiantiems keisti netenkinančią situaciją, gebantiems pasakyti „stop“ ir nebijantiems pažiūrėti tiesai į akis, rekomenduočiau paieškoti gilesnių atsakymų į keturis svarbius klausimus.

Šie klausimai gelbsti tiek sprendžiant asmeninius egzistencijos klausimus, tiek tvarkantis su įmonės ar organizacijos problemomis, tiek kuriant naujus santykius, šeimą ar gerinant esamą situaciją šeimoje.

1. Kas mes čia esame?
2. Ką mes čia veikiame/kuriame/darome?
3. Kaip mes tai darome?
4. Kas bus, kai tai padarysime/sukursime?

Klausimai iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasti, bet atsakymai gali būti labai paviršutiniški arba iš tiesų esminiai.
Jei esate vadovas ir situaciją nagrinėjate kolektyve, skirkite laiko ir labai atsakingai atsakykite į juos sau patys. Suradę aiškius atsakymus į visus keturis klausimus surenkite neformalų susirinkimą ir to paklauskite visų kolektyvo narių.

Jei jaučiatės atsakingas už šeimos gerovę, tuomet kelkite šiuos klausimus ir šeimos kontekste bei pakvieskite apie tai pagalvoti ir kitus šeimos narius.

Įžvalgesni turbūt pastebėjote, kad vadyboje šie klausimai pasitarnauja kuriant ir aprašant įmonės viziją, misiją, vertybes, identitetą. Manau, ir kiekviena pažangi šeima turėtų apsibrėžti šiuos dalykus, juolab kad šitų dalykų žinojimas padeda priimti svarbius sprendimus, siekti kasdienės harmonijos, išgyventi sunkius laikotarpius, gelbsti susidūrus su krizėmis ar tiesiog auklėjant, motyvuojant savo vaikus.

Trumpai panagrinėkime klausimų kėlimo ir atsakymų ieškojimo procesą.

Kas mes čia esame?

Nors atrodo savaime suprantamas klausimas ir atsakymas, bet nepatingėkite dar kartelį jį garsiai įvardinti ir užrašyti. Dažnu atveju atsakymas galėtų būti: šeima, kolektyvas, grupė, kitaip tariant, žmonės, savanoriškai (!?) susitarę dėl kokių nors objektyvių ar subjektyvių priežasčių tam tikrą laikotarpį būti kartu.

Ką mes čia veikiame/kuriame/darome?

Nedarnaus kolektyvo ar nelaimingos šeimos vyraujantis požymis – kai nariai nelabai suvokia, ką jie kartu veikia, daro, kokį galutinį vertingą dalyką, produktą kuria, gamina. Jei paklaustume savęs ar kito, kuo užsiimi savo darbe, gyvenime, greičiausiai gydytojas pasakytų, kad gydo ligonius, mokytojas moko vaikus, kelininkas tiesia kelius, pramonininkas gamina, mamos ir tėčiai augina vaikus ir t. t.

Bet ar dažnas pagalvojame, kokį galutinį vertingą dalyką mes kuriame savo gyvenime, šeimoje, darbe, veikloje? Tas dalykas yra ne veiksmas, procesas, o vertė, už kurią kažkas yra ar bus pasiryžęs mokėti savo dėmesiu, laiku, pinigais ar kitomis vertybėmis. Kviečiu pagalvoti apie tai. Gavus teisingus atsakymus daug kas pradeda dėliotis į savas lentynėles ir tampa gerokai lengviau gyventi ir dirbti pačiam ir aplinkiniams.

Pavyzdžiui, jeigu visi mūsų vaikus mokantys mokytojai suprastų, kad jų galutinis vertingas produktas yra laisvas, laimingas, brandus naudingų jo gyvenimui žinių ir įgūdžių turintis vaikas ar jaunas žmogus, tuomet labiau tikėtina, kad jie vaikams mažiau streso keltų orientuodamiesi į pažymius, bet labiau susitelktų į pažangesnių idėjų, metodų paiešką, kaip tas žinias kuo paprasčiau, lengviau, sumaniau perteikti. Labai kviečiu vyrus ir moteris, mamas ir tėčius pamąstyti, kokį galutinį vertingą dalyką mes kuriame savo šeimose.

Kas bus, kai tai padarysime/sukursime?

Knygų apie sėkmę autorius Stephenas Covey, kalbėdamas apie sėkmingų žmonių įpročius pataria: „prieš pradėdamas galvok apie pabaigą“. Laimingos šeimos ir sėkmingos įmonės ar organizacijos pamatas ir yra gerai suvokta ir aiškiai perteikta vizija – kas bus, kai tai padarysime/sukursime? Žinia, vizija yra labai individualus dalykas. Jos šaknys slypi individualiuose žmonių poreikiuose.

Kartais žmonės susiburia su panašiais poreikiais ir harmoningai siekia bendros vizijos įgyvendinimo, bet kartais būna ir visiškai priešingai – jie tarsi slapta siekia patenkinti savo asmeninius poreikius ir visiškai nesupranta vizijos arba jiems ji nėra svarbi. Taigi prieš kuriant verslą, šeimą ar kitokius ilgalaikius santykius išties svarbu turėti ir pasidalinti su visais šiame procese dalyvaujančiais nariais savo vizija. Ne tik formaliai užrašyti ar išsakyti, bet svarbu ją suvokti kiekvienam nariui ir ja nuolat gyventi.

Žinoma būna ir klaidingų, neekologiškų ir net pavojingų vizijų, apie kurias linkstama nutylėti ir tokiais atvejais remiamasi vien skambiais lozungais, įtakingais žodžiais, kurie viską taip sujaukia, kad gali būti neaišku, ar vizijos autorius pats ją gerai supranta, o gal tik, siekdamas egoistiškų tikslų, vadovaujasi kredo – „drumstame vandenyje lengviau žuvis gaudyti“.

Kaip mes tai darome?

Atsakydami į šį klausimą pamąstykite apie savo jausmus, emocijas, kurios lemia jūsų kasdieninius bei strateginius sprendimai ir veiksmus. Ir pagalvokite, kaip jausdamiesi jūs norėtumėte dirbti, kurti, gyventi, siekti bendros vizijos. Jei teigiate, kad, pavyzdžiui, rūpindamiesi vienas kitu, gerbdami ir mylėdami vienas kitą, profesionaliai, atsakingai, inovatyviai, būtinai apgalvokite, o dar geriau – užrašykite konkrečius veiksmus, elgesį, ritualus, kurie visa tai iliustruoja.

Jeigu jums šie dalykai jau aiškiai suvokiami ir atsakymus turite, bet iškyla sunkumų įgyvendinat turimą viziją, siekiant konkrečių tikslų, jaučiate, kad kažkas vyksta ne taip, bet nežinote – kas konkrečiai ir nuo ko pradėti pokalbį, tuomet turiu jums dar vieną naudingą įrankį.

Tai pasiūlymas pakalbėti apie „tuos dramblius“. Kas tie drambliai? Tai dalykai kurie mums trukdo, kelia nerimą, bet apie juos nutylime.

Trys drambliai – kas tai?

Dažniausiai jie būna 3 rūšių:

1. Rožinis dramblys, kurio nėra ir niekada nebuvo. Tai dalykai, kuriuos, vadovaudamiesi asmeninėmis nuostatomis, vertybėmis, stereotipais, iš ankstesnes patirties kilusiais įsitikinimais, tiesiog kiekvienas sau išsigalvojome.

2. Pilkas dramblys, kurį jaučiame, patiriame, kurio nedidelę dalį užčiuopiame, tačiau tarsi aklieji, palietę dramblio koją, įvardiname ją kaip koloną, o sugriebę už uodegos ją pavadiname šluotele. Nematome bendro vaizdo, todėl sunku suvokti visumą.

3. Nematomas dramblys – didžiausia ir esminė problema, kurios tariamai niekas nemato, nors ji akivaizdžiai bado akis, nes kalbėti apie ją paprastai būna labai nepatogu.

Sutikite, kad tik norėdami matyti, galime pastebėti vieną ar kitą dramblį, o tik pamatę jį, pamatavę, pasvėrę galime suvokti, kokio masto jis yra. Pagaliau tik priėmę sprendimą jį įveikti, galime lengvai ir žaismingai jį sudoroti.

Kaip žinome, drambliai auga ir gali užimti visą jūsų erdvę. Todėl tikrai neverta šalintis, bėgti nuo savų ar bendrų problemų, nes vis tiek jas reikės spręsti, tik gali būti, kad vėliau tai padaryti bus sunkiau ar net per vėlu.

Kai mes nekalbame apie problemas garsiai, mes vis tiek kalbame mintimis ir, skęsdami neigiamose emocijose, susikuriame įvairiausias istorijas bei pačius sudėtingiausius ir kartais kone iš fantastikos srities scenarijus, ko pasekoje keičiasi mūsų nuotaika ir elgesys.

Visuomet prisiminkime, kad iš minčių gimsta emocijos, kurios yra tam tikros rūšies energija, kurią laikome savyje bei skleidžiame. Pasinerdami į neigiamas mintis mes patiriame neigiamas emocijas, kurios tiesiog tvyro aplink mus, mūsų erdvėje.

Kuo ilgiau ir labiau mes skęstame neigiamose emocijose, tuo daugiau neigiamos energijos apie save prikaupiame. O kuo blogiau jaučiamės patys, tuo blogiau jaučiasi kiti žmonės ir kenčia mūsų kūnai, signalizuodami apie tai per įvairius negalavimus ar ligas. „Įsielektrinę“ negatyvumu nesąmoningai imame traukti į savo gyvenimą neigiamus įvykius. Todėl labai svarbu išsisakyti, kaip jaučiamės, ir to paties paklausti kito žmogaus bei aptarti, kaip tuos visus „dramblius“ galėtume kuo greičiau įveikti.

Kaip pradėti kalbėti apie nemalonius dalykus?

Pirmiausiai susitarkite dėl pokalbio laiko ir vietos. Nesvarbu, ar tai darbinis ar naminis klausimas, vis tiek patartina tartis iš anksto, kada ir kur visiems situacijos dalyviams priimtina kalbėtis. Jei pokalbį pradėsite nuo klausimo „kas čia vyksta?“ ar „ko čia visi pyksta?“, ne visuomet lengvai ir draugiškai prakalbinsite kitus. Siūlau pokalbio iniciatoriui imti kalbėti apie save ir savo jausmus esamos situacijos atžvilgiu. Tarkime:

– Aš jaučiuosi labai blogai ir vis galvoju, kas yra atsitikę. Labai norėčiau pakalbėti šia tema.
Jums atsako:
– Na, nieko gi neatsitikę, – nes dažniausia nėra smagu prisipažinti.
O jūs tada:
– Iš tiesų, tiek man, tiek galbūt ir tau (ar jums) nesmagu apie tai kalbėti, bet man tai yra labai svarbu. Ar galėtum man padėti išsiaiškinti, kas yra ne taip? Aš iš tiesų jaučiuosi labai blogai, nemiegu naktimis, nerimauju, man daug dalykų pradėjo nesisekti. Niekaip negaliu atspėti, kas yra atsitikę. Man tai yra labai svarbu, aš labai noriu apie tai pasikalbėti ir pradėti pirmuosius žingsnius, kad situacija imtų keistis.

Niekuo nekaltindami, tik pasidalindami savo rūpesčiu, jausmais ir emocijomis, nuoširdžiai išsipasakodami, ką jaučiame, galime prakalbinti kitus žmones, kad jie pasidalintų savo jausmais ir išgyvenimais. Gavę daugiau informacijos galėsime susidaryti bendrą vieno ar kito dramblio vaizdą ir jau tuomet galėsime apsispręsti dėl jo įveikimo strategijos.

Straipsnio nuoroda žiniasklaidoje >>>

P.S. Jei šiuo metu išgyvenat sunkų periodą, patiriat įtampą, tuomet pirmiausia verta susitvarkyti su emocijomis, kad atgautumėt jėgas ir pasitikėjimą ir aiškiau įžvelgtumėte geriausius savo situacijos sprendimo variantus ir imtumėtės tikslingų veiksmų.

Tikrosios Jūsų problemos priežasties ir naudingiausių, tinkamiausių Jums sprendimų ieškom konfidencialaus, nešališko, reflektuojančio pokalbio, koučingo sesijos ar konsultacijos forma Jums aktualia tema:

• Santykiai su vaikais, partneriu, draugais, kolegomis;
• Darbas, veikla, verslas, karjera, savirealizacija;
• Fizinė, emocinė, dvasinė sveikata, gyvenimo prasmė ir kt.
  Daugiau informacijos apie konsultacijas ČIA>>>

DĖMESIO! palikę savo el. paštą žemiau, Jūs pirmieji gausite nuorodą į sekantį  straipsnį.