2019 rugpjūtis/ kalbėjosi Virginija Barštytė

Kaip “pasikinkyti” traukos dėsnį?

Ne vienas esame girdėję apie traukos dėsnį. Galbūt skaitėme knygą ar žiūrėjome filmą „Paslaptis“ (The secret), taigi žinome, kad mūsų mintys materializuojasi. Kitaip tariant, jeigu svajosi, labai norėsi, tai ir turėsi. Ar tikrai? Klausiame šia tema seminarus vedančios lektorės, pokyčių ir streso valdymo ekspertės Ritos Regalės.

Galbūt jūs turite pavyzdžių iš savo pačios gyvenimo, kai tai išsipildė?

Kai aš pagimdžiau savo pirmagimę dukrytę (o ji gimė dar praeitam šimtmety), nusipirkau knygą „Pirmieji kūdikio metai“, ir ten buvo vieta užrašams, skirtiems mamos palinkėjimams surašyti. Aš, kaip atsakinga mama, viską kruopščiai užpildžiau. Parašiau, kaip aš ją įsivaizduoju užaugusią, ko jai linkiu, apie kokius santykius su ja svajoju, apie tai, kokių dukters jausmų man norėčiau. Ir, žinoma, praėjus pirmiesiems metams, šią knygą padėjau į šalį. Po 17 metų aš ją netikėtai aptikau, ir savo nuostabai ir džiaugsmui suvokiau, kad linkėjimai išsipildė. Iškart sunerimau, nes savo sūnui dar nieko nebuvau palinkėjusi, o jis tuo metu ėjo aštuntus metus. Puoliau rašyti, juolab kad jau buvau mačiusi filmą „Paslaptis“ ir dar daugiau – tiek teoriškai, tiek praktiškai žinojau, kaip iš tikrųjų veikia traukos dėsnis.

Ar galime apibendrintai nusakyti, kaip kiekvienas iš mūsų kuriame savo gyvenimo realybę?

Pagal principą: MINTIS – EMOCIJA – VEIKSMAS. Kuriant realybę, dalyvauja ne tik mintys, bet ir emocijos, veiksmai. Dar nevalia pamiršti, kad traukos dėsnis veikia ne tik tuomet, kai romantiškai svajojam, planuojam, bet nuolat, kiekvieną sekundę, kiekvieną mūsų egzistencijos akimirką. Nepriklausomai nuo to, ar mes tuo tikim, ar ne. Tad kiekviena įsileista mintis bei jos sukurta emocija dalyvauja kuriant mūsų asmeninę realybę. Kasdienės mintys ir emocijos tarsi magnetas traukia atitinkamas situacijas, įvykius, žmones ir skatina atlikti konkrečius veiksmus.

Ar tikrai, jei mėgaujamės teigiamomis emocijomis, tai ir įvykiai klostosi palankūs, o jei esam suirzę, pikti, tai ir žmones pritraukiame tokius, kurie „erzina“?

Jei tuo dar neįsitikinote, gal per mažai stebėjote save ir aplinkinius. Žinoma, reaktyvios asmenybės, o kitaip tariant, aukos mentaliteto atstovai galėtų tvirtinti priešingai, kad neva esam laimingi, kai viskas sekasi, kai kažkas gražaus vyksta gyvenime. Bet juk ir vyksta todėl, kad mes to nusipelnėme, kad tai pritraukėme savo vidine būsena, kad pastebime gražius dalykus, kad mokame jais pasidžiaugti.

Teisės studentams yra dėstomas kursas „Viktimologija“ (lotyniškai victima – auka). Tyrimų objektas – aukų ir nusikaltėlių ryšiai, santykiai, aukos psichologija. Pagrindinė idėja, kurią sužino studentai, yra ta, kad tarp aukos ir budelio egzistuoja ryšys ir kad kiekviena auka pritraukia savo budelį. Kaip? Ogi mintimis ir emocijomis. Apie ką paprastai yra linkę galvoti senyvi, nuošalių sodybų gyventojai, kokias TV laidas jie mieliausiai žiūri, apie ką diskutuoja, ko labiausiai bijo? Tikėtina, kad vagių ir plėšikų. Taigi kokios jų dominuojančios mintys ir emocijos?

 „Tebūnie jums, kaip tikite“, – skelbia Biblija. Ar ne apie tą patį traukos dėsnį čia kalbama? Arba sakoma: jis – laimės kūdikis, jam visuomet sekasi… Retas susimąsto apie to žmogaus pozityvias nuostatas, vidinę ramybę, teigiamas emocijas ir garbingą elgesį su aplinkiniais. Žinoma, pasitaiko klaidingų vertinimų, kai manoma, kad žmogus laimingas, nes turi daug pinigų, nes pasiekė pripažinimo, bet mes nežinom, kaip jis iš tikrųjų jaučiasi, ar miega ramiai lyg kūdikis, kokie jo santykiai su artimaisiais, ar jis jų neskriaudžia?

Jei žmogus šiuo metu išgyvena sunkų etapą, ar tai gali būti jo paties ankstesnių klaidų, t. y. negatyvaus mąstymo rezultatas?

Šiuolaikinėje visuomenėje, o ypač aukštuomenėje, dažnai demonstruojamos kaukės, o tikrąsias emocijas žino tik jų savininkai ir artimiausios aplinkos žmonės. Kadangi traukos dėsnis visus veikia vienodai, tai išimčių nėra: išorė visuomet atspindi vidų. Jei nėra harmonijos viduje, tai atsispindės ir išorėje.

Ir jei gimdami gavom nevienodas sąlygas ar šiuo metu išgyvename sunkų laikotarpį, tai išties gali būti mūsų pačių ankstesnių klaidų rezultatas. Galima tai vadinti KARMA – priežasties ir pasekmės dėsniu. Tą karmą mes kuriame kiekvieną akimirką, pirmiausia – mintimis.

Atrodo, neįtikėtina, kaip galima pakenkti sau mintimis?

Mintis – tai energija, kurią įsileidžiam, sustiprinam ir kartu su emocija spinduliuojam į aplinką. Energijos tvermės dėsnis byloja, kad energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, o vienos rūšies energija gali virsti kitos rūšies energija. Vadinasi, tiek gerų, tiek prastų minčių ir emocijų energija niekur nedingsta, bet pasiekia tuos, kuriems ji buvo skirta, dėl kurių išgyvenam, kuriems siunčiam meilę ar baimę, o gal pyktį. Paleista minčių ir emocijų energija sugrįžta atgal gerokai sustiprėjusi ir papildo mūsų pačių emocinį banką, stiprina emocinį krūvį. Atlikite eksperimentą: užsimerkite ir prisiminkite savo artimą žmogų, galvokite apie jį, nusiųskite jam mintimis besąlyginės meilės pliūpsnį. Vizualizuokite, kokia toji meilė – gal tai baltos šviesos srautas, gal baltas didelis meilės rutulys… Pakartokite tai kelis kartus, pakartokite šią vizualizaciją kelias dienas iš eilės. Stebėkite, kas nutiks, kaip pasikeis bendravimas, kokia bus jūsų paties vidinė jausena.

Taip pat stebėkite, kas atsitinka su mūsų mintimis ir emocijomis, kai dėl ko nors piktinamės ar prieš ką nors kovojame? Taip gali atsitikti bežiūrint kokią nors laidą per televiziją ar besibarant su kaimynais. Mes eikvojame energiją toli gražu ne teigiamiems, o neigiamiems dalykams – nepasitenkinimui, gal net baimei, pvz., karo ar finansinės krizės. Tuo mes nesąmoningai padedam tam reiškiniui sustiprėti! Piktindamiesi kitų ar savo elgesiu, tą elgesį, tuos žmones tik dar labiau stipriname, nes kur link krypsta dėmesys, ten link teka energija. Todėl tikrai verta su meile priimti save ir siųsti meilę kitiems, tuomet tos meilės daugiau ir turėsime.

Vis dėlto, kaip iš tikrųjų veikia, koks yra tos daugelio patikrintos taisyklės: kiekvienas veiksmas gimdo atoveiksmį – mechanizmas?

Psichiatras, tyrėjas, lektorius, knygų autorius Deividas Hokinsas (Dr. David R.Hawkins) teigė, kad mūsų smegenys veikia kaip energijos modelių imtuvai, kurių šaltinis yra sąmonė. Vadinasi, mūsų smegenys veikia panašiai kaip radijas, televizija, kur programas transliuoja siųstuvai, o mes jas priimam imtuvais. Kanalai ir stotys veikia tam tikru dažniu. O kokiu dažniu veikia žmogaus smegenys, kai mintys teigiamos arba neigiamos? Priklausomai nuo to, kokios mintys sukasi, tokios emocijos pasireiškia kūne, tokio dažnio energija esame pasikrovę. Tikėtina, kad informaciją gauname iš tokios pat rūšies energijos modelių, ir pagal tokią energiją kuriame savo gyvenimo scenarijų.

Mokslas patvirtina, kad mintis yra tam tikros rūšies energija, turinti savo dažnį. Paskaičiuota, kad per parą mus aplanko apie 60 000 minčių, ir jos nėra mūsų, kol jų neįsileidžiame, kol „nepersukame“ jų savo smegenyse. Palyginimas: jei nustatome radiją ties tam tikro dažnio bangomis, klausomės vienos radijo stoties, jei perjungiame šią stotį arba, tarkime, perjungiame televizijos kanalą, klausomės kitos muzikos arba žiūrime kitą laidą. Jei radiją ir televizorių galime lengvai valdyti, gal pavyktų valdyti ir savo smegenis – pasirinkti, kokį savo gyvenimo filmą žiūrėti, kurti ir jame dalyvauti. Ką manote? Būna žmonių, kuriuos valdo televizija, kiti televiziją valdo patys, dar treti ją kuria ir naudoja savo tikslams…

Užsiminėte, jog esame sutverti pagal Dievo paveikslą…

Aš tuo tikiu, bet ne kad pagal išorinį, o pagal vidinį paveikslą. Manyčiau, kalba eina apie žmogų kūrėją, gebantį mintimis, žodžiais, jausmais, emocijomis ir veiksmais kurti savo ir jį supančio pasaulio realybę… Tikiu, kad visi mes, net nesuvokdami Visatos dėsnių, nuolat, kiekvieną gyvenimo akimirką, esame kūrėjai. Puoselėdami teigiamas mintis, kuriame, stipriname gėrį, o jei brandiname neigiamas mintis, žinoma, maitiname blogį. Tikėtina, kad su kuo bendradarbiaujame, to įtakos lauke ir esame. Gan žaismingai panašus požiūris išreikštas kino filme „Likimo ekspertai“ (Adjustment Bureau).

Žinoma, netikėjimas ar nepasitikėjimas savimi, o taip pat neigiamas emocinis krūvis, sukauptas viduje, žymiai sumažina mūsų vibracijas, arba „transliacijos šaltinių ir kanalų“ pasirinkimo galimybes, taigi užblokuoja gražių svajonių išsipildymą. Net jei kai kurie norai išsipildo, tai, žiūrėk, su nepageidaujamais elementais… Jei leidžiamės į svajones, į vizualizacijas, jei aiškiai įsivaizduojame, kaip norime jaustis, ko siekiame, ir jei visa tai sustipriname deramomis emocijomis ir kryptingais veiksmais, mūsų smegenys ima veikti atitinkamu dažniu ir traukti su tuo susijusius žmones, įvykius, situacijas. Vadinasi, anksčiau ar vėliau gauname tai, ko esame verti.

Ar galima tikėti, kad įmanoma turėti viską, ko trokštame?

Įmanoma, jei tik esame tam pasiruošę. O būti pasiruošusiam – reiškia, būti atsikračiusiam streso, nuoskaudų, baimių, kaltės, gėdos, sielvarto, pykčio, puikybės, klaidingų įsitikinimų, žodžiu, viso to slegiančio ir traukiančio žemyn balasto. Kol nešiosimės tai viduje, tol ir turėsime sunkius laikotarpius, t. y. situacijas, kurios tarsi veidrodis atspindės mūsų vidų.     Straipsnio nuoroda žiniasklaidoje>>>

DĖMESIO! palikę savo el. paštą žemiau, Jūs pirmieji gausite nuorodą į naujausią straipsnį:

2019 liepa/kalbėjosi Virginija Barštytė

Ilga kelionė laimės link

Laimė – tai kasdienybės pilnatvė: puikūs tarpusavio santykiai šeimoje, gera sveikata, kūrybiškas darbas, visavertis poilsis bei pramogos. Šiuolaikinis žmogus, tikėdamasis rasti laimę, siekia karjeros, kuria verslą, kurį paprastai lydi didesnės galimybės, prabanga. Deja, daugelis taip ir neatranda laimės, nes susiduria su papildomais komponentais – dideliu stresu, apgailėtinais santykiais, nuolatiniu nerimu ir baime viską prarasti.

Apie tai kalbamės su lektore, pokyčių ir streso valdymo eksperte Rita Regale, tvirtinančia, kad ir ji pati neseniai nutolo nuo tokio gyvenimo būdo. Štai jos istorija.

„2012 metų pavasarį po ilgų atidėliojimų išsivadavau iš vienos varginančios veiklos ir dalį laiko leidau pajūryje – užsiėmiau organizuoti šeimai priklausančių poilsio vasaros namelių atnaujinimą Šventojoje. Tuo metu gyvenome su šeima Kaune. Dažniausiai į pajūrį važiuodavau savo senstelėjusiu automobiliu. Kartą sutuoktinis pasiūlė apžiūrėti šiek tiek naujesnį „Volvo“. Jo manymu, su juo aš jausiuosi smagiau. Išbandžiusi sidabrinį visureigį ir išgirdusi apie jo sunaudojamų degalų kiekį, pasakiau, kad nebūsiu nuolatinė „benzino kolonėlės“ klientė kelyje Kaunas–Šventoji. Dar pajuokavau, kad norėčiau rudos spalvos automobilio, tokio tuo metu nė akyse nebuvau mačiusi. Kažkurį rudens savaitgalį mūsų namuose smagiai leidome vakarą su bičiuliais, ir mano vyras „pasiguodė“ neva norėtų nupirkti žmonai modernesnį automobilį, bet ji atsisako –pageidauja rudo „Volvo“. Istorija virto smagiu juokeliu. Bet… praėjus daugiau nei pusei metų, aš jau važinėjau beveik nauju, blizgiu, rudos spalvos visureigiu „Volvo XC60“. Deja, tuo metu drauge su sūnumi jau gyvenau Vilniuje, nuomojamame bute, ir derinau sudėtingą skyrybų sutartį, neturėdama bendro verslo pajamų bei savarankiškos idėjos, ką veiksiu toliau. Liko vienintelė „dovana“ – penkerių metų išperkamosios nuomos sutartis su daugiau kaip pusės tūkstančio eurų mėnesine įmoka. Taigi, svajonė išsipildė, noras realizavosi, tik ar aš jaučiausi laiminga? Nors ir smagu buvo važinėti nauju automobiliu, drauge išgyvenau didžiulį nerimą ir baimę. Vis dėlto tai buvo pati geriausia proga pradėti ieškoti, tobulėti ir augti.“

Tikroji harmonija – iš ko ji susideda, kaip pasiekiama ir kas trukdo jai atsirasti?

Harmoningas gyvenimas – tai kasdienė vidinės ramybės būsena ir iš jos kylantis entuziazmas kurti, veikti, gyvėti. Judėti šia kryptimi patartina mažais žingsneliais. Pirmiausia svarbu įsivaizduoti, kaip visa tai turi atrodyti. Dauguma žmonių linkę dejuoti ir skųstis, kad jiems tas ir anas nepatinka, jie mažai orientuojasi į tai, ko norėtų. Norai būna padriki, o jei ir išsipildo, tai jais nesidžiaugia, nes jie nedera su tuo, kas jau pasiekta. Neretai žmonės sako: „Kai aš svajojau, tai nenorėjau, kad sugriūtų viskas, ką jau turiu…“ Taigi, ar esame apsvarstę, ko norime konkrečiai ir kaip jausimės, kai tai turėsime. Aš dabar esu atidesnė savo norams, svajonėms, tikslams. O kad nieko nepraleisčiau, gerai juos apgalvoju, išjaučiu ir užsirašau. Tai svarbu, tai pirmas didelis žingsnis geresnės savijautos link.

Vadinasi, pirmiausia siūlote padirbėti su savimi – kaip įpročius į savo gyvenimą įtraukti svajones ir svajoti labai konkrečiai, kryptingai?

Seminarų metu mes nusibraižome vadinamąjį gyvenimo ratą. Panašu į reviziją, padedančią nustatyti, ar jūsų gyvenimas harmoningas ir ko dar vertėtų pageidauti. Pasiimkite popieriaus lapą, jo centre padėkite tašką ir iš jo vienodais atstumais nubrėžkite tokio paties ilgio penkis spindulius. Kiekvieną iš jų padalykite į dešimt vienodų atkarpų, pažymėdami jas skaičiais nuo 0 iki 10. Visų spindulių pradžia yra taškas (nulis), pabaiga – 10. Kiekvieną spindulį įvardykite: šeima, darbas, pinigai, sveikata, laisvalaikis. Dabar pasvajokite be išankstinės nuostatos, kad to negali būti, kad tai ne jums… Pasinerkite mintimis, pamedituokite, svajodami apie didžiausias galimybes. Po to pasiimkite kiekvienai gyvenimo sričiai po atskirą popieriaus lapą ir užrašykite tai, ko norėtumėte – labai atidžiai. Rašydami įsivaizduokite, kad visa tai jau turite, todėl rašykite esamuoju laiku. Pvz., sveikata puiki – turiu raumeningą, lankstų kūną, puikiai judu, jaučiuosi energingas visą dieną, gerai miegu, visi organai sveiki ir t. t. Jokiu būdu nerašykite: nesergu, nevaikštau pas gydytojus, nevartoju vaistų, o fiksuokite tik pozityvų galutinį rezultatą. Ir būtinai apmąstę užrašykite, kaip jaučiatės, kokias emocijas išgyvenate visa tai turėdami. Tarkim, gražų namą, komfortišką automobilį, gerai atlyginamą darbą, įdomią veiklą, puikius santykius, turiningą laisvalaikį. Galbūt nepavyks iškart visko apmąstyti ir detaliai surašyti, tuomet padarykite tai per kelis kartus, vis pasvajodami, nuolat papildydami sąrašą bei išsamiai nupiešdami savo norus. Dar tinka virš savo svajonių priklijuoti paveikslėlių ar pasigaminti savo svajonių stendą. Tik nevaržykite savęs svajodami – svajokite plačiai.

Ar aprašę svajones ir jas vizualizavę turime sugrįžti į dabartį, įvertinti, kokia situacija yra dabar tose pačiose penkiose gyvenimo srityse?

Taip. Ir vėlgi viską reikia užrašyti. Rašykite atvirai, tik sau, be nutylėjimų, be pagražinimų – ką jaučiate ir stebėkite, kaip reaguoja jūsų kūnas, kai apie tai mąstote. Kokie jūsų santykiai su šeimos nariais, ką jaučiate jiems, kaip bendraujate, kokius žodžius sakote, kokius veiksmus dėl jų atliekate, ką gaunate iš jų, ką jie kalba jums ir apie jus, kaip jie kalba ir bendrauja su kitais, kaip ir su kuo leidžiate laisvalaikį, kokie jūsų draugai, kiek jūs juos praturtinate, kiek jie praturtina jus. Aprašykite savo darbą, kasdienę veiklą: kaip jaučiatės dirbdami, kiek vertės sau ir kitiems sukuriate, kiek gaunate atpildo už atliktą darbą, aprašykite, kokia reali finansinė situacija, fizinė ir dvasinė sveikata, kaip jaučiatės kiekvieną dieną. Kai viską gerai apsvarstysite, įvertinkite balais nuo 0 iki 10 kiekvieną gyvenimo sritį ir tuo skaičiumi pažymėkite atitinkamą spindulio vietą. Dabar visus taškus sujunkite ir gausite dabartinio gyvenimo ratą. Nebūtinai išeis ratas, gal tai bus kas nors panašaus į žvaigždę ar į akmenį.

Greičiausiai daugeliui žmonių dabartiniame gyvenime trūksta harmonijos, tad ko reikėtų imtis?

Palyginę svajones su dabartine situacija, identifikuokite kliūtis, surašykite jas. Kas trukdo, kad kiekvienoje gyvenimo srityje turėtumėte tai, ką įsivaizduojate, ką norite turėti. Pasiimkite popieriaus lapą ir ant jo užrašykite KLIŪTYS. Padalykite lapą vertikaliu brūkšniu per pusę į du stulpelius ir juos pavadinkite: techninės kliūtys ir emocinės kliūtys. Prie techninių kliūčių priskirkite netobulus santykius, darbą, kurio nemėgstate, pinigų stygių, prastą laisvalaikį, sveikatos problemas. Kas trukdo visa tai įveikti? Mama, tėtis, sutuoktinis, vaikai, viršininkas, valdžia, prezidentas, žinių, įgūdžių stoka? Kitame stulpelyje užrašykite emocines kliūtis. Kas trukdo pagerinti padėtį darbe, veikloje, santykiuose, laisvalaikio, sveikatos, finansų srityse? Gal nepasitikėjimas savimi, baimė, puikybė, kaltė, gėda, pyktis, sielvartas, tinginystė, pavydas? Pažvelkite į savo situaciją kitomis akimis, tarsi iš šono ar iš viršaus. Surašykite viską atvirai, nebijodami akistatos su pačiu savimi.

Kur siūlote ieškoti resursų – ar vien savyje, ar aplinkoje?

Kad pasisemtumėte stiprybės ir pagerintumėte esamą situaciją, pirma peržvelkite savo įgūdžius, talentus, ryšius,surašykite viską,ką žinote, mokate ir galite geriausio. Jei šiuo metu išgyvenate neigiamas emocijas, gali atrodyti, kad resursų šaltinis išsekęs, todėl iš  pradžių reikia sutramdyti stresą, kad galėtumėt blaiviai įvertinti savo galimybes, kad atgautumėte pasitikėjimą savo jėgomis. Negrįžkite prie buvusių nesėkmių, geriau net įsivaizduoti patį blogiausią ateities scenarijų ir jį emociškai išgyventi, „perdegti“, kad įsitikintumėte, jog tai dar ne pasaulio pabaiga. O po to svarbu kuo greičiau ir visiems laikams tą prasčiausią scenarijų pamiršti. Labai padeda žinojimas, kad jau esame turėję vienokių ar kitokių iššūkių, sunkumų, bet juos įveikėme. Prisiminkite, kaip kažkada susitvarkėte su stresu, įveikėte baimes, nepasitikėjimą savimi, bet išlikote stiprūs, nepalaužiami. Pajuskite tą vidinės stiprybės energiją ir prisiriškite prie jos, nuolat save padrąsindami.Taip pat permąstykite ir užrašykite, kas galėtų padėti, pakonsultuoti, pamokyti, kas įkvėptų, padrąsintų.

Ko verta imtis pirmiausia, kad situacija pradėtų keistis ir mes priartėtume prie idelaus visų penkių gyvenimo sričių paveikslo?

Numatykite du ar tris veiksmus, kuriuos galite atlikti nedelsdami. Jei norite sustiprinti kūną, pagerinti sveikatą, mankštinkitės, paieškokite sveikesnio bei kokybiškesnio maisto. Jei siekiate geresnių santykių, keiskitės ir patys, švarinkite kasdienes mintis, kuriomis maitinatės ir kurias siunčiate kitiems. Jei siekiate didesnės finansinės laisvės, pravers naujos žinios, naujas požiūris apie jūsų ir kitų sukuriamą vertę bei už tai gaunamus pinigus.

Ar žmonės mielai atlieka tokią savo gyvenimo „reviziją“?

Ne visi, kai kurie bijo pažvelgti tiesai į akis. Kiti, aptikę ir įvardiję daug neatitikimų tarp savo svajonių ir turimos realybės, nuleidžia rankas ir plaukia pasroviui, toliau grimzdami gilyn į prastų emocijų liūną. Dar kiti drastiškai „griebia jautį už ragų“ ir ima skubinti įvykius, sukeldami sau ir aplinkiniams dar daugiau streso. Išmintinga ieškoti aukso vidurio bei laikytis senos išminties, kad ilga kelionė tikslo link prasideda nuo pirmo mažo žingsnio, taigi, laimingesni jaučiasi tie, kurie didesnę prasmę įžvelgia pačioje kelionėje.

Straipsnio nuoroda  žiniasklaidoje: http://valstietis.lt/naujienos/patarimai/ilga-kelione-laimes-link/

DĖMESIO! įvedęs savo el. pašto adresą žemiau, Jūs pirmieji gausite naujausius straipsnius ir kitą vertingą informaciją.

2019 m./  Redos sėkmės istorija

Nors šiais dažnai stiprokai marketingo įrankiais apdorotos realybės laikais ir sunku nesusimaišyti kas tikra, o kas gerokai pagražinta, tačiau man labai smagu dalintis tikra Redos A. istorija prie kurios atsiradimo džiaugiuosi, kad prisidėjau ir aš:

Siekiantiems daugiau galimybių ir greitesnių teigiamų pokyčių savo gyvenime, detalią info apie mokymus ir konsultacijas rasite >>>

DĖMESIO! įvedęs savo el. pašto adresą žemiau, Jūs pirmieji gausite naujausius straipsnius ir kitą vertingą informaciją.

2019 birželis / kalbėjosi Danguolė Andrijauskaitė

Subtilieji minties ir veiksmo mainai 

Kas mus stipriausiai gali skatinti įgyvendinti svajones, siekius? Kur idėjų ir kūrybinių jėgų –  pačių tikriausių dovanų – šaltiniai? Ir gal tai visiškai ne dovanos, o mūsų pačių galios ir valia?

Lektorė, asmeninių pokyčių bei streso valdymo ekspertė Rita Regalė pasakoja apie drąsą ugdyti savas galias, rasti tinkamiausius sprendimus ir imtis juos realizuoti.

Gyvenimo kelyje svarbūs visi sutikti bendrakeleiviai, visos situacijos, taip pat ir nepalankios, – tai gera mums linkintys mokytojai. O kas, Jūsų nuomone, yra svarbiausia sėkmingo gyvenimo kelyje?

Vidinė ramybė yra pamatas. Jeigu nori būti kuo nors ypatingas ir svarbus, gyventi sėkmingai, visada būk ramus. Berods, tai V. Čerčilio mintis. Jau kuris laikas taip gyvenu. Jeigu prastos savijautos priežastį įsivaizduotume kaip negatyvios energijos kamščius savyje ir juos pašalintume, beliktų įsileisti dvasinę-kūrybinę energiją ir ji taptų dominuojanti. Žmogui labai daug suteikia būsena, kurią jis patiria suvaldęs savo emocijas, kitaip tariant – kai jam jau nebėra ko valdyti, kai jis išsigydė praeities žaizdas ir ant nieko nebepyksta, dėl nieko nesigaili, kai beveik neliko baimių ir klaidingų įsitikinimų, kai jis niekam nejaučia pavydo, nesielvartauja dėl to ką prarado, kai mažai belikę aistrų. Aistrą supraskime tinkamai. Aistra darbui – tai kūrybinė, pozityvi energija, o aš kalbu apie pavergiančias aistras (norus, troškimus, prisirišimus). Kai pasiekiame ramybę, per mus daug intensyviau ima tekėti kūrybinė energija. Genijai, savo srities meistrai, iškilūs menininkai dažnai apie savo kūrinius pasako: tai ne mano, aš buvau tik įrankis, kūrinys tik atėjo per mane, aš taip nebūčiau sugalvojęs, tai padariau ne aš, tai – Dievas. Genialūs žmonės paprastai yra kuklūs. Poetas V. Bložė sakė: jei nori ką nors sukurti, turi nuraminti triukšmą savyje. Nes iš aplinkos tu nieko ypatingo nesukursi, tik – iš vidinės tylos. Dvasinė energija yra tai, iš ko sukuriama materija. Idėjų, teisingų sprendimų minčių srautai ateina, kai nurimsti. Ir iš savo patirties galiu tai pasakyti. Pavyzdžiui, vieno renginio aprašymą skubiai užrašiau nedegdama šviesos, prieblandoje, nes mintys atėjo labai aiškiai ir staigiai. Tekstas gavosi tobulas, net rimuotas, tarsi eilėraštis!

Mano veiklos svarbiausia užduotis – suteikti žinių ir išmokyti, kaip nusiraminti ir pasiekti būseną, kai kūrybinės energijos tekėjimas tampa laisvas. Svarbu, kad tai vyktų su kuo daugiau žmonių. Tada bus gerai ne tik tam žmogui, bet visiems, nes kiekvienas esame labai susijęs su visais. Jei nori pakeisti pasaulį, keisk save. Kai sutvarkai savyje negatyvių emocijų audras, kūrybinė dvasinė energija tampa laisva, vyksta jos sklaida Žemėje. O kai kovojame už kažką, prieš ką nors ar dėl ko nors, daugėja neigiamos energijos, žmonija patiria karus, stichines nelaimes ir kitas negandas. Tai tiesiogiai susiję.

Maži, bet geri darbai, atlikti su meile ir vidine ramybe, mums labai svarbūs; meilės ir ramybės skleidimas yra gerokai svarbesnis darbas nei ypatingi projektai, atliekami su įtampa, baime, pykčiu, arogancija, puikybe, konkurencija, varžybomis ar kovomis. Kol kas mūsų visuomenėje į šią tiesą per mažai įsiklausoma.

Jūs konsultuojate kuriančius, vadovaujančius, aktyvius versle ir visuomeniniame gyvenime bei norinčius tokiais tapti žmones. Ko labiausiai stinga šiuolaikiniam žmogui? Ko linkėtumėte atsisakyti ir ko įgyti daugiau?

Kiekvienam žmogui skauda savaip. Menininkų vidinio skausmo išraiška – jų kūryba. Kas svarbu asmeniškai, to žmogus ir imasi. Daug pasiekusių žmonių gyvenimo pavyzdžiai rodo, kad dažniausiai juos vedė siekis būti pripažintais, tapti nugalėtojais. Vis dėlto tai, ką jie transliavo į išorę ir ką mes apie juos žinome, gali labai skirtis nuo jų vidinių poreikių. Štai politikai viešai kalba, jog viską daro dėl žmonių, bet viduje gali turėti visiškai kitokių siekių, pavyzdžiui. siekti naudos, pripažinimo, garbės, žinomumo. Ir tai gali būti ankstesnio, dažniausiai vaikystėje, nerealizuoto poreikio gerai jaustis pasekmė. Kūrybos žmonės taip pat turi savo vidinius tikslus. Aš nuolat atkreipiu dėmesį, su kokia energija, emocijomis – teigiamomis ar neigiamomis – žmogus veikia bei transliuoja žinią apie save. Menininkas ar bet kuris kuriantis žmogus, būnantis su prastomis savo emocijomis ir perkeliantis jas į savo kūrinius, nesukuria ilgai išliekančių darbų, tiesa, iš pradžių tie darbai gali būti vertinami, pripažįstami ir kurį laiką likti „ant bangos“. Bet jie netampa šedevrais, nes stokoja teigiamos energijos, aukštesnės sąmonės, kuri yra tiesiogiai priklausoma nuo kuriančiojo būsenos kokybės. Aš norėčiau, kad tikrų dalykų mūsų gyvenime būtų daugiau. Ar aš galiu ką pakeisti? Galiu pakeisti tiktai save, galiu pasidalyti tuo, ką žinau. Galiu žmonėms, kurie į mane kreipiasi, taip pat savo artimiesiems, padėti atsikratyti nerimo, baimių, pykčio ar streso. Darbas artimųjų labui yra tarsi nematomas, lėtas, bet labai svarbus žmonijai. Todėl mano seminarų žinia gali tilpti viename sakinyje: eikite namo ir mylėkite save ir savo šeimą; taip pakeisite pasaulį. Darykite, kas jums miela, kas jums teikia džiaugsmą. To pakanka. Sunkiai susirgęs Stivas Džobsas paskutinėmis gyvenimo dienomis prisipažino, jog ne taip gyveno: „Tik dabar aš suprantu, kad mes turime sekti kitais tikslais, nesusijusiais su turtais. Turi būti kažkas svarbiau, pavyzdžiui, pasakojimai apie meilę, menas, mano vaikystės svajonės.“

Gali nusipirkti palatą, gydymą, bet nenusipirksi sveikatos ir meilės. Šiuo atveju tikėtina, kad tiek daug pažangių technologijų per šį žmogų atėjo iš jėgos ir įtampos šaltinio. Pasaulyje nedaug šitiek daug pasiekusių žmonių, tačiau ar neatsitiko taip: ką jis transliavo į išorę, atėjo į jo vidų kaip sveikatos sutrikdymas ir sunki liga? (Stivenas Polas Džobsas (Steven Paul Jobs, 1955–2011), JAV verslo magnatas ir išradėjas, septynerius paskutiniuosius savo gyvenimo metus sirgo sunkia onkologine liga. – aut. past.) Kas iš pradžių – tik diskomfortas ar vieno organo skausmelis, pamažu gali virsti organizmo destrukcija.

Svarbiausios ligų priežastys yra mūsų nesubalansuoti jausmai ir emocijos – sielos ligos. Reikia būti budriais, stebėti, kaip save priimame, ką įsileidžiame į save ir ką iš savęs ištransliuojame.

Kodėl gi sudėtinga skirti pakankamai laiko sau, savo tobulėjimui, o ir to ėmusis gali pristigti ryžto, nes manysime, jog dabar reikia rūpintis bendromis, kitų žmonių problemomis, mokyti kitus, o būti jautriam sau, auginti save – lyg ir nelabai padoru?..

Savo realybę kuriame mintimis, emocijomis ir veiksmais. Ir dažniausiai tai darome automatiškai net nesusimastydami. Išorinė aplinka žaidžia mūsų emocijomis: diktuoja madas, sukuria poreikius, skatina norus. Tai suteikia iliuziją, jog tuo laikotarpiu daugumai aktualūs dalykai yra labai svarbūs ir juos reikia imtis. Laikui bėgant ir žmogaus sąmoningumui augant tampa aišku, jog daug dalykų nebuvo nei labai svarbūs, nei labai reikalingi.

Streso atsiradimo (kilmės) grandinė tokia: pirmiausia ateina mintis, ji iššaukia emoci­ją, po jos seka veiksmas. Jei atėjusi mintis yra negatyvi, ji sukelia nemalonią emociją, kuri apie save praneša įtampa, diskomfortu ar net skausmu atitinkamoje kūno vietoje. Tuos nemalonius kūno pojūčius vadiname stresu. Bet nepainiokime terminų. Dirgikliai, kurie sukelia mums diskomfortą, nėra stresas. Stre­sas – tai žmogaus reakcija į dirgiklį. Dirgiklis tik iššaukia reakciją. O ji gali būti visokia: sukelianti diskomfortą, stresą arba nesukelianti. Ar dirgiklis iššauks gerą, ar blogą reakciją, priklauso nuo to, kaip žmogus tą akimirką, kai susidurs su dirgikliu, bus jam pasirengęs, kiek žmoguje bus sąmoningumo, kiek bus vietos blogoms, o kiek – geroms emocijoms.

Taigi nuo mūsų pačių priklauso, ar patirsime stresą, ar ne. Šiaip mūsų gyvenime nėra jokio streso. Yra tik mūsų re­akcijos. O mūsų reakcijos yra užduotėlės, kurias turime išsispręsti. Kai ką mums reikia keisti, kai ką tiesiog priimti. Ir la­bai svarbu atskirti viena nuo kito, t.y. kokias situacijas, kokius žmones, kokias nuomones, poelgius ar savo paties trūkumus priimti, ką keisti ir tobulinti, ką gerinti savo aplinkoje ir savyje. Svarbu Įvertinti, kaip ir kada koreguoti savo įpročius, įsitikinimus, nuostatas, vertybes, ir imtis darbo su savimi. Žmogaus sąmoningumo kelias stebėtinai lėtas, bet gali būti ir kitaip, jeigu jis tuo susirūpina, jeigu augina save ir savo emocinį intelektą, kurį aš vadinčiau ir dvasingumu.

Kas Jums yra dvasingumas?

Kaip ir daugeliui, ir man anksčiau tai siejosi su religija. O kai atsiveria tikroji žodžio prasmė, dvasingumas nebėra tai, ko reikėtų vengti pokalbiuose.

Man dvasingumas siejasi su aukšta emocine kompetencija. Tai savo ir kito žmogaus emocijų atpažinimas ir gebėjimas jas valdyti, gebėjimas neigiamas emocijas permainyti teigiamomis – tokiomis kaip drąsa, neutralumas, pasiryžimas, priėmimas, racionalumas, meilė, džiaugsmas ir ramybė. Tai kelias į savęs pažinimą bei besąlyginį savęs ir kito priėmimą. Tai tikrųjų savo talentų atpažinimas, savo misijos šioje planetoje suvokimas, visiška savirealizacija.

Pastebėkime: istorinės asmenybės, kūrybos žmonės, palikę visuomenei bei gėriui tarnaujančius darbus, juos atliko entuziastingai ir lengvai. Jiems pats darbas teikė džiaugsmą. Kuriantis, veikiantis žmogus yra laimingas. Tai kodėl delsiame savyje puoselėti savybes, kurios leistų skleistis gėriui, meilei ir kūrybai? Esame susiję subtiliais saitais, subtiliais mainais. Žmonių bendravimo pagrindas – subtilūs mainai.

Savyje daugelis jaučiame nuolatinį kritiką, bet ne ramybę ir taiką. Šeimose stokojame santarvės, valstybėje – vieningumo…

Neseniai rengiau socialinę akciją ir pasiūliau žmonėms savo nemokamas konsultacijas. Kiekvienas turime ką dovanoti, ką suteikti kitam. Skyriau kitiems savo laiką, savo dėmesį kaip dovaną. Deja, dovana išdrįso pasinaudoti tiktai drąsiausi. Taip, ėjimui savęs link reikia drąsos. Blizgučiai, garsios kalbos, nepagrįsti pažadai – to reikia daugelio akiai ir ausiai. Sekti paskui neišrankią ir nebūtinai į pozityvų tikslą einančią daugumą daug lengviau, nei eiti taip, kaip norisi tau ir kaip tu galėtum. Tai natūralu. Teigiamos energijos ir sąmoningumo lauke gyvena apie 15 proc. žmonių, o ten, kur vyrauja negatyvumas, arogancijos ir puikybės siekis, išdidumas, baimės ir nerimas, – daugiau kaip 80 proc. Tokių žmonių siekiamybė – gauti, įsigyti, pastatyti, įgyti laipsnius ir diplomus, nepaisant kaip, su kokiomis emocijomis. Jeigu veikdamas savo labui ir siekdamas savų tikslų žmogus įžeidinėjo kitus ir „lipo per galvas“, jeigu kitus vertino tik kaip energijos išteklius savanaudiškiems tikslams… Yra žmonių, kurie drumsčia ramybę ir tokiu būdu iš kitų vagia energiją, nes jos negauna tiesiogiai. O negauna todėl, kad, vaizdžiai tariant, savo kanalus patys yra užkimšę neigiamomis emocijomis. Mūsų negatyvios emocijos pritraukia negatyvius įvykius, su kuriais esame linkę kovoti. Tačiau su kuo nors kovoti tikrai nėra naudinga. Kur mūsų dėmesys, ten ir energija. Kovodami su kuo nors, mes tą „ką nors“ stipriname ir, patys to nesuprasdami, atiduodame savo energiją. Yra pasaulyje gerų dalykų ir yra labai blogų dalykų. O ką aš galiu padaryti, kad gerųjų būtų daugiau? Aš asmeniškai galiu būti santarvės su savimi būsenos ir suteikti daugiau harmonijos savo aplinkai ir artimiausiems žmonėms, jeigu reikia ir galima, – padėti jiems. Ir daryti tai, ką reikia. O pakanka daryti mažus dalykus. Sąmoningas buvimas dabartyje, čia ir dabar, savų reakcijų stebėjimas – tai išsivadavimo iš negatyvių dalykų pradžia. 

Gėdą ir kaltę Jūs apibrėžiate kaip labiausiai slopinančias ir energiją atimančias jausmus. Kaip juos įveikti ar bent sumažinti?

Aš pati taikau ir kitus mokau emocijų paleidimo praktikos. Ji leidžia atgauti jėgas ir sugrįžti į vidinę būseną, kurią galima apibūdinti žodžiu „gera“. Mūsų aplinkoje apstu išorinių matomų ir nematomų dirgiklių, žmonių, kurie pilni negatyvumo, bet tikrai galime išmokti susitvarkyti su savo reakcijomis, valdyti savo emocijas. Žmogus gali valdyti prastas emocijas nešančius minčių srautus. Minčių srautas yra nepertraukiamas, bet pasilieka tos mintys, kurios aktualios, neišspęstos. Jos ragina išlaisvinti sukauptą neigiamą emocinę energiją, ją paleisti. Mumyse tūnantis pyktis ar diskomfortas yra tarsi iškraipytas, pažeistas kompiuterio  failas. Jis yra tik tavyje, todėl išvalyk virusus savyje ir pajusi emocinę švarą, kaip kad pajauti fizinę švarą. Užslopintos emocijos – kaip kengūra su sterble sunkių akmenų. Emocijų paleidimo metodas labai veiksmingas, pasimokius galima lengvai praktikuoti savarankiškai. Taip jau yra, kad daugumai žmonių gėda prisipažinti, jog jie nemoka susitvarkyti su savo emocijomis. Bet aš manau, kad ko nors nemokėti nėra gėda. Gėda yra nesimokyti. Tereikia apsispręsti, ko tikrai jums reikia. Užduokite sau šį klausimą, įsiklausykite, ką sako kūnas. Jis nemeluoja. Jeigu pajautėte nors mažiausią erzulį, kūnas jums atsakė: taip, turi dar ką su savimi veikti.

Pasiekti nuolatinį gerą nusiteikimą ir nesirūpinimą „o kas gi bus, kas gi manęs laukia?“ – tarsi gyventi gyvenimą be kovos (ir be pergalių. Bet ir be pralaimėjimų!). Iššūkis „mėnuo be cukraus“ gali pasirodyti labai lengvas palyginti su savaite be pyktelėjimo ir be grubesnio žodžio savo artimam?!

Aš praktikuoju metodą, kurį galima vadinti dalijimasis meile. Siunčiu geras mintis savo vaikams ir žmonėms, su kuriais tenka bendrauti. Labai džiugina rezultatai, pavyzdžiui, kai lengvai išsisprendžia net patys sudėtingiausi klausimai. Ir rezultatai, pasiekti taip padedant savo šeimai, mane džiugina. Kalbame apie tą patį: kur mūsų dėmesys, ten ir mūsų energija; ką dalini, tokį ir atsaką gauni. Ką jauti tu man, tai pajaučiu, priimu aš. Lygiai taip pat priima ir kitas, ir dar kitas žmogus. Labai svarbūs maži dalykai. Šiuolaikinio pasaulio kontekste toks požiūris gali atrodyti nereikšmingas, bet egzistencijos plotmėje – labai svarbus.

2018 m./ kalbėjosi Virginija Barštytė

Jei visi vadovautumės dešimčia Dievo įsakymu…

Rita Regalė – lektorė, streso ir pokyčių valdymo ekspertė bei kaučerė teigia, kad pasikeitus pačiam pasikeičia ir pasaulis.

 Kas yra kaučeris?

Kaučeris (angl. „coach“ – treneris) – tai profesionalas, kuris kryptingai formuluodamas klausimus skatina žmogų savyje atrasti reikalingų gebėjimų, skatinančių užsibrėžti ambicingų tikslų, padeda numatyti konkrečius veiksmus jiems pasiekti ir išlaikyti balansą darbiniame ir asmeniniame gyvenime. Kalbant paprasčiau, kai žmogui užduodi klausimų, į kuriuos jis ne iš karto gali atsakyti, jis ima mąstyti plačiau, ieško išeities. Be to, esu baigusi psichologiją.

Ar jūs, kaip ir psichologai, bandote sugrąžinti žmogų į vaikystę?

Tai vienas iš metodų, nes mūsų pasaulėžiūrą formuoja artimiausia aplinka ir ankstyvoji patirtis, taigi vaikystė – šeima, mokytojai, draugai. Manoma, kad vaikas gimsta tarsi balta lenta, nors aš mąstau šiek tiek kitaip. Tikiu, kad gimdamas jis atsineša tam tikrą informaciją, bet reakcijų į aplinką, įvairiausius dirgiklius išmoksta iš artimiausios aplinkos. Nėra nei gerų, nei prastų metodų, tik vieni rezultatą pasiekia greičiau, kiti lėčiau. Nuo psichologo sąžinės priklauso, ar jis parodys trumpiausią kelią, ar pasinaudos padėtimi ir rinksis ilgesnį, nors paprastai puikiai mato, kokių klaidingų įsitikinimų žmogus turi.

Regalė: „Nuo psichologo sąžinės priklauso, ar jis parodys trumpiausią kelią, ar rinksis ilgesnį..”

Kokių klausimų užduodate norėdami išsiaiškinti klaidingus žmogaus įsitikinimus?

Konkrečių, iš anksto paruoštų klausimų neturiu. Paprastai klausausi žmogaus, stebiu, kurioje vietoje jis įstrigęs, kur glūdi jį klaidinanti patirtis. Juk jei mokytojas stovi prieš klasę, jis mato, kuris mokinys turi žinių, suvokia temą, o kuris nusirašinėja, kuris bijo būti pakviestas atsakinėti… Žmogaus emocijos siejasi su vidiniais jo resursais, pvz., būdami ramybės, meilės būsenoje, gauname vienokią informaciją iš aplinkos, o būdami įsitempę, nervingi – kitokią. Pirmu atveju traukiam vienokius, antru atveju – kitokius žmones, įvykius, aplinkybes. Esu tai patyrusi. Kiekvienas galime tai įžvelgti savo gyvenime, kai tik pradedame stebėti ir analizuoti.

 Papasakokite plačiau apie savo patirtį…

Išgyvenau laikotarpį, per kurį patyriau labai daug įtampos, streso, neigiamų emocijų, buvau užsisukusi uždarame rate, iš kurio negalėjau ištrūkti. Baimės, nerimo jausmas lydėjo nuo ryto iki vakaro. Situacijos, dėl kurių aplinkiniai neįžvelgė nė menkiausio pagrindo nerimauti, man prilygo katastrofai. Todėl dabar suprantu kitus. Žmogų apima neigiamos mintys, kurios sukuria slogias emocijas, o kuo ilgiau užstringame, tuo daugiau neigiamų minčių pritraukiame. Ratas užsidaro. Vis norisi draugei paskambinti, dar ir dar kalbėti apie tą patį… Yra žmonių, kurie visą gyvenimą nugyveno apimti neigiamų emocijų – gėdos, kaltės ar nevisavertiškumo. Jie apie tai mąsto, kalba, tuo gyvena ir mano, kad jų bėdas žino ir pastebi visi aplinkiniai.

 Iš tiesų mes turbūt labai mažai rūpime kitiems?

Žinoma, kad mažai, bet žmogus, išgyvenantis skausmą, mano, kad visi tai mato. Kai studijavau psichologiją, išbandėme tokį metodą – susėdome poromis ir ilgokai žvelgėme vienas kitam į akis. Vieno seanso metu mano porininkė atsitraukė ir pasakė: „Negaliu, man atrodo, kad tu mane regi kiaurai.“ Žinoma, kad nemačiau, kas konkrečiai dėjosi jos sieloje. Kadangi jai skaudėjo, ji įsivaizdavo, kad visi tą skausmo priežastį pastebi.

Kaip išsivaduoti iš skausmo?

Susitvarkyti su neigiamomis emocijomis galima įvairiais būdais – pasitelkiant specialius fizinius pratimus, taikant įvairias kvėpavimo, emocijų paleidimo technikas, stebint savo mintis ir keičiant jas vienas kitomis. Tačiau svarbiausia – išmokti ne pasiduoti neigiamai emocijai, o ją suvaldyti – pajausti, pasveikinti ir paleisti nenaudingą emociją, padirbėti su emocijų sukurtais energetiniais blokais (skausmu, tempimu, veržimu). Labai svarbu suvokti ir sau teisingai įvardyti priežastis, sukėlusias neigiamą emociją. Galbūt kankinančią situaciją reikia spręsti iš esmės, kartais net gana drastiškai.

Aptarkime konkretų pavyzdį, pavyzdžiui, skyrybas…

Jos jau yra pasekmė. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių jos gresia, kas iki jų atvedė, ar jos neišvengiamos? Gal šį procesą galima pakeisti – kodėl nesusišnekame, nenorime, nemokame išklausyti? Priežasčių daug, bet kartais skyrybos iš tiesų neišvengiamos. Aš pati esu jas patyrusi ir žinau, kad teisingai pasielgiau, nors daug metų ieškojau atsakymo, ar tikrai reikėjo skirtis. Juk būna, kad vienas žmogus auga, kitas – ne, pagaliau gal net neprivalo… Yra tokia frazė: pasikeisk pats, ir pasaulis pasikeis. O tas mikropasaulis – tai artimi žmonės, jie arba keičiasi, arba ne. Gal netgi tempia tave žemyn. Tuomet geriau skirtis. Galime patys priimti tinkamiausią sprendimą arba palaukti, kol gyvenimas tiesiog išspirs iš „išaugtų“ santykių.

Yra žmonių, kurie visą gyvenimą nugyveno apimti neigiamų emocijų – gėdos, kaltės ar nevisavertiškumo.

 Po skyrybų turbūt teko labai daug ką pakeisti, net gyvenamąją vietą? Ar dabar esate ten, kur norėjote būti, darote tai, ką norėjote daryti?

Taip, nes gyvenant santuokoje man buvo pasakyta: arba tu baik šitas nesąmones (suprask, atsisakyk naujo požiūrio, pasirinkto tobulėjimo kelio), arba mes nebūsime kartu. Iš tiesų žmogus norėjo būti kartu. Tik aš būčiau turėjusi elgtis taip, kaip jis suvokė. Tokia priešprieša neretai atsiveria tarp tėvų ir vaikų. Dažniausiai tėvai „geriau žino“, ką vaikas turi rinktis, kaip gyventi… O harmonija gimsta tada, kai įsiklausoma į žmogų, kai gerbiamas jo pasirinkimas. Nebūtina, kad kitas žmogus suprastų mūsų pasirinkimą, jis jam gal net skausmingas, bet per skausmą gali ateiti suvokimas. Būna, mes norime apsaugoti žmogų – neženk to žingsnio, nes tau bus sunku, skaudės, – bet tai neteisinga. Dirbdama su žmonėmis raginu nebijoti skausmo, pažvelgti jam į akis, susivokti, ir skausmas atsitraukia – tiek fizinis, tiek dvasinis. Kai atlikdavau jogos asaną, man skaudėdavo kelį, jį tempdavo, bet aš kartodavau tą patį pratimą ir mintimis stebėdavau skaudamą vietą, sutelkdama visą savo energiją, ir skausmas dingo. Svarbu skausmui nepataikauti, nes jei neišjudinsi skaudamos vietos, sustingsi labiau. Tas pats pasakytina ir apie dvasinį skausmą – sutinkame jį, pasisveikiname, pabandom su juo susidraugauti, ir jis pasitraukia. Esu lektorė, jaučiu didžiulį malonumą, stovėdama prieš suaugusiųjų auditoriją ir galėdama dalytis patirtimi, žiniomis, praktiškai pademosntruoti įvairius emocijų valdymo būdus, bet anksčiau atsistoti prieš auditoriją būdavo sunku. Teko įveikti baimę, nerimą, skausmą, kai į tave žiūri tiek daug akių, ir tu visas drebi…

Kur ieškojote ir radote stiprybės? Žinių lobyne?

Taip, nes susiduriame ir su emocija, ir su jos priežastimi, ir su požiūriu į visa tai. Jį keičia žinios. Garsus valdymo ir vadovavimo specialistas profesorius Stephenas R.Covey knygoje „Septyni sėkmės lydimų žmonių įpročiai“ nesigėdija aprašyti savo paklydimų, klaidingų įsitikinimų, kurie trukdo žengti pirmyn.

Kas parodo, kad tie įsitikinimai klaidingi? Pamokos?

Taip. Ir skausmas, ypač, kai atsiduriame aklavietėje. Štai S.R.Covey aprašytas pavyzdys. Vakaras, jis važiuoja traukiniu namo. Į vagoną įlipa vyras su trimis mažamečiais vaikais ir tarsi susmunka sėdynėje šalia, užsimerkia, o vaikai laksto, rėkauja, kelia baisų triukšmą. Jis jų tarsi nemato. Stephenui, nors jis ir labai tolerantiškas, šito per daug. Jis atsisuka į keleivį ir papriekaištauja: „ Ar nemanote, kad turėtumėte sudrausminti savo vaikus, nes jie nežino, ką daro!“ Keleivis atsidūsta ir atsako: „Taip, jie nežino, ką daro, ir aš nežinau, nes mes ką tik iš ligoninės, kur prieš valandą mirė jų mama.“ Kaip viskas pasikeitė po šių žodžių…Iš pradžių siutęs dėl triukšmo, po akimirkos Stephenas atjausdamas žvelgė į našlaičius. Išties, netekties ir skausmo valandą mes nė vienas nežinome, kaip elgsimės.

Kokias emocijas dažniausiai padedate įveikti žmonėms? Stresą, kitas neigiamas emocijas?

Taip, nes tai yra pagrindas. Jei mes nesusitvarkome su įtampa, stresu ir kitomis neigiamomis emocijomis, prisėlina liga. Nesakau: ateikite pas mane – ir sulauksite pokyčių. Žmonės bijo pokyčių, nes nėra lengva išeiti iš įprastos „komforto zonos“, kuri dažniausiai yra visai nekomfortiška… Tačiau vos palikus ją atsiranda naujų, neribotų galimybių. Kartais gyvenimas mus išmeta iš įprastų aplinkybių, tenka pargriūti ir vėl atsikelti, įveikti sunkumus, išmokti ko nors naujo. Išmintingi žmonės supranta, kad augti galima įveikiant kliūtis ir išmokstant mums skirtas pamokas.

Prieš jus – auditorija, grupė žmonių, bet kiekvieno situacija skirtinga. Ar jūsų metodika tinka visiems?

Santykiai, karjera, sveikata, laisvalaikis, finansai… Nors kiekvienas esame skirtingi, šios sritys mus vienija.

Ypač jautri tema – tarpasmeniniai santykiai? Ką svarbiausio bandote įteigti, koks jūsų tikslas, o gal net misija?

Man svarbu žmogui padėti greičiausiu keliu rasti atsakymą, kodėl jam nesiseka, kur jis klumpa, kodėl skauda? Kalbant apie aukštesnę misiją, svarbu padėti suvokti, kad mes, žmonės, esame labai susiję. Žmoniją vienija bendras sąmonės lygis. Kai žmonijos sąmoningumas ir emocinis intelektas pakils, mūsų gyvenimas pasieks aukštesnį lygmenį – būsime laimingesni, turtingesni, linksmesni. Juk kai žmonių sąmonės lygis krinta, prarandamos vertybės, persekioja negandos, katstrofos, stichijos, karai.

Tokie, kurių sąmonės lygis žemas, turbūt neateina pas jus mokytis…

Aš dirbu dėl tų, kuriems rūpi, kurie ieško atsakymų, nori pokyčių. Net tokiais renginiais kaip „Savaitgalis kitaip“ siūlau atkreipti dėmesį į tai, iš kur atsiranda ir kur dingsta mūsų energija, kodėl neturime laiko, jaučiamės prastai, daug ko nespėjame. Tada gimsta atsakymai, kaip su visu tuo susitvarkyti. Su mūsų mintimis ir emocijomis susiję visi kasdieniai darbai, net maisto gaminimas. Per maisto ruošimo pamokas kalbame, kaip svarbu sąmoningai suvokti, ką dedame į save. Ne tik maistą, bet ir informaciją. Kas akimirką mus aplanko mintys, idėjos, o jos, kaip ir maistas, ne visada gardus, sveikas. Sąmonę užteršia sunkūs pokalbiai, barniai, nuoskaudos, pykčiai ir visos neigiamos emocijos. Būdami sąmoningi, lengviau atsirinksime, ar mums reikia įsileisti tą mintį, ar ne, ar reikia to kasdienio kąsnio, ar ne.

Iš kur pati semiatės žinių?

Aš – tyrinėtoja, o rezultatus gaunu per patirtį. Nuolat mokausi ne priimdama visko kaip šventos tiesos, o bandydama susintetinti, kas tinka mano įsitikinimams, kas ne, kas aukščiau, sąmoningiau. Gilinuosi ir į daugelį religijų, stebiu, kaip jų atstovai priima tuos pačius dalykus. Išvada paprasta – darydamas gerus darbus, pasieki gerų rezultatų. Tad jei mes visi vadovautumės dešimčia Dievo įsakymų……

Žmogaus emocijos siejasi su vidiniais jo resursais, pvz. būdami ramybės, meilės būsenos, gauname daugiau teigiamos informacijos iš aplinkos…

DĖMESIO! įvedęs savo el. pašto adresą žemiau, Jūs pirmieji gausite naujausius straipsnius ir kitą vertingą informaciją.